Auditorius, bendrovės „Auditoriai ir konsultantai“ prezidentas Antanas ŠIUPIENIUS apgailestauja, kad Lietuvoje neskaičiuojama ir tai, jog vienam asmeniui, kuriančiam produktą, tenka apie 10 išlaikytinių - ne tik vaikų ar pensininkų, bet ir dirbančiųjų, kurių teikiamos paslaugos apmokamos biudžeto lėšomis. O blogiausia, kad valstybės ekonomikos politika nėra nukreipta mažinti išlaikytinių skaičių ir padėti verslininkams, kuriantiems produktą. Atvirkščiai, pastarieji iš valdžios dažniau sulaukia priekaištų nei paramos.
- Ekspertai dažnai lygina Lietuvą su kitomis valstybėmis, o jūs pasiūlėte pasimokyti iš pačios Lietuvos praeities?
- Kalbant apie mokestinę aplinką, reikia pradėti nuo paprasto klausimo - kiek valstybė leidžia sau išleisti pinigų mokesčių administravimui. Galima formaliai pasakyti, kiek kainuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos ar „Sodros“ išlaikymas per metus, bet realiai mes turime skaičiuoti, kiek kainuoja vienas procesas, pavyzdžiui, deklaracijos užpildymas. Dabar turėtume kruopščiai skaičiuoti, kiek kainuos litų pakeitimas į eurus. Bet šiandien Lietuva neskaičiuoja - pinigų leidžiama tiek, kiek yra laikoma, kad reikalinga. Net ir krizės problemą valdžia sprendė karpydama pensijas gyventojams, užuot mažinusi valstybės išlaidas ir valdininkų armiją.
O tarpukario Lietuvoje kritiniais momentais valdininkai išlaikydavo valstybę. Kai žemės ūkyje buvo kilusi vadinamoji žąsų krizė, tuometė Vyriausybė nusprendė, kad ūkininkus turi paremti tie, kas turi pajamų - ir valstybės įstaigų tarnautojai, priklausomai nuo atlyginimo dydžio, privalėjo pirkti žąsį ar kelias ir į darbovietę atnešti kortelę kaip įrodymą.
Litas tarpukariu labai greitai tapo viena stabiliausių valiutų, nes buvo subalansuota mokestinė ir monetarinė politika. Anuomet Lietuvoje daugybė įvairių fabrikėlių buvo kaimo vietovėse, nes jų savininkai, skirtingai negu miestuose, nemokėjo turto mokesčio, o gyventojai - pajamų mokesčio. Paprasta - valstybė neišleidžia pinigų, žmonėms sukuriamos darbo vietos, jie užimti ir nėra tokio judėjimo kaip dabar - visi į Vilnių.
Šiandien pasaulio ekonomika atrodo taip: valstybė yra verslas, o visa kita daroma atsižvelgiant į valstybės tikslus, ir kiek valstybė sugeba proteguoti savo verslininkus užsienyje ir atstovauti jų interesams. Mūsų Konstitucijoje irgi parašyta, kad valstybė remia privačias iniciatyvas. Kur šis rėmimas?
Mūsų valdininkai nepažįsta pinigų, nes absoliuti jų dauguma niekada nėra patys jų uždirbę. Jie pinigus tiesiog gauna. Čia ir atsiranda mūsų valstybės problemos ekonominėje politikoje, nors mūsų prezidentė ir premjeras - ekonomikos mokslų daktarai, be to, abu buvę finansų ministrai. Mano galva, šiandien ta viršūnė turi daryti viską, kad Lietuvai būtų kuo palankiau uždirbti pinigus. Tačiau iš elito girdime, kad verslas nesumoka mokesčių, kad siurbia ES pinigus ir t.t.
- Kova su šešėliu vyksta ne ten, kur reikia?
- Kodėl atsiranda tai, kas kuria šešėlį? Todėl, kad apmokestinimas per didelis. Juk dabar kiekvienas žmogus nuo savo darbo pajamų valstybei atiduoda net 76 proc. Gali kas nors oponuoti, kad blogai suskaičiavau, bet, be „Sodros“, sveikatos draudimo ir Gyventojų pajamų mokesčio, gyventojai dar sumoka ir PVM, pirkdami prekes ir paslaugas. Akcizų mokesčius irgi sumoka gyventojai - galutiniai akcizinių prekių vartotojai. Apmokestinimo teorija sako, kad kai per mokesčius nusavinama daugiau nei 50 proc. pajamų, prasideda regresas. Taigi, mes turime 25 proc. rezervą, kurį būtų galima pasiimti iš šešėlio sumažinus mokesčius. Tie pinigai grįžtų per apyvartą, nes padidėtų vartojimas.
- Kova su šešėliu taip pat turi savo kainą, ir niekas neskaičiuoja, ar tai apsimoka...
- Yra nustatyta tokia riba, kad jei šešėlis sudaro mažiau nei 20 proc., išieškojimas iš jo valstybei per brangiai kainuoja. Ir Mokesčių administravimo įstatyme deklaruojama, jei pajamos iš išieškoto mokesčio bus mažesnės, nei kainuoja jas išieškoti, tai tokią sumą galima pripažinti beviltiška. Bet jei man kas parodytų, kada bent kartą ši norma galiojo realybėje, nusiimčiau prieš jį kepurę. Mokesčių administratoriui įstatymas leidžia bet kurios įmonės sąskaitą įšaldyti bet kada. Tas įšaldymas gali tęstis, kol baigsis tyrimas arba mokestinis ginčas. Tai žlugdo verslą ir verslininką - neturi grynųjų, esi prapuolęs, negalėsi išmokėti atlyginimų darbuotojams, atsiskaityti su tiekėjais, tavo klientai išeis pas konkurentus...
Tačiau sužlugdytasis net ir būdamas teisus iš valstybės nieko reikalauti negali. Nuo 1995 m., kai buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymas, valstybė neprisiima atsakomybės už mokesčių administratoriaus neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Žinoma, galima skųstis teismui, bet net ir teismui pripažinus mokesčių administratoriaus veiksmus neteisėtais arba neteisingais žalos vis tiek niekas neatlygins. Mat valstybė tiesiog nėra priėmusi įstatymo apie savo atsakomybę už tokiu būdu padarytą žalą. Atskirų mokesčių administratoriaus pareigūnų neteisėtais veiksmais padaryta žala taip pat neatlyginama, jiems už tai numatyta tik tarnybinė atsakomybė. Bet ir ką iš jo paimsi - kiekvieno pareigūno veiksmus sankcionuoja viršininkas, o šio - dar didesnis viršininkas. Veikia institucija, o ne atskiras pareigūnas... Na, areštavo, žmogau, tavo įmonės sąskaitas, praradai pajamas, ir kas čia tokio - dirbk laimingas toliau.
O jeigu niekas neteisėtų pareigūno veiksmų neapskundžia, jis taip ir lieka teisus. Nes pareigūnų kontrolės sistemos valstybės mastu pas mus nėra. Ne tik mokesčių administravimo sistemoje, bet visoje valstybės tarnyboje: jokio klerko ar jo aukštesnio viršininko veiksmų arba neveikimo privaloma tvarka iš valstybės pozicijų niekas neperžiūri. Valstybė nėra prisiėmusi pareigos kontroliuoti savo pareigūnus ir būti už juos atsakinga - net ir Konstitucijoje to nėra.
Rašyti komentarą