Konstitucinis Teismas tapo viršesnis už pačią Konstituciją

pie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, teisininkas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS, teisininkas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, Seimo narys Artūras PAULAUSKAS ir teisės profesorius Saulius ARLAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kad Lietuvoje su Konstitucija ir Konstituciniu Teismu kažkas negerai, sutinka visi, su kuo teko kalbėti. Kiek Konstitucinio Teismo išaiškinimai prasilenkia su Konstitucija?

P.URBŠYS: Mums reikėtų prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl buvo kuriama Konstitucija. Kai atgavome Nepriklausomybę, norėjome įtvirtinti patį pagrindinį principą, kad suverenas yra Tauta.

Sovietinės okupacijos metais suvereno galia buvo uzurpuota ir mes turėjome pseudoteisinę valstybę - Tauta, kuri buvo pavadinta „tarybine liaudimi“, tarsi turėjo savo atstovaujamąją valdžią, savo teismų valdžią, bet ta atstovaujamoji teisinė valdžia veikė prieš pačią Tautą. Kad būtų apsisaugota nuo šito teisinio negatyvizmo Tautos atžvilgiu, ir buvo nuspręsta įdiegti Konstitucijoje saugiklius, kad suverenas yra Tauta, kad būtent Tauta kuria valstybę.

1994 metais Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Referendumo įstatymo, aiškiai apibrėžė suvereno galias ir dar kartą akcentavo, kad niekas negali jų riboti. Praėjus dvidešimčiai metų, - simboliška, nes tas Konstitucinio Teismo sprendimas buvo priimtas 1994 metų liepos 22 dieną, - 2014 metų liepos 11 dieną Konstitucinis Teismas priima sprendimą, kuris aiškiai pasako, kad nuo šiol Konstitucija gali riboti ir suvereno - pilietinės Tautos - teises. Taigi iki tol buvo suformuota doktrina, kad Konstitucijos šaltinis yra pilietinė Tauta. Dabar suformuota doktrina, kad Konstitucija gali riboti Konstitucijos šaltinio - pilietinės Tautos - galias.

Kartu reikėtų atkreipti dėmesį, kaip interpretuojama Konstitucija. Mūsų, pavadinkime, Konstitucijos išminčiai ją interpretuoja kaip gyvą organizmą, kuris nuolat auga. Bet tas augimas vykdomas per interpretacijas. Kiek Konstitucinio Teismo teisėjas interpretuoja Konstituciją, tiek jis ją augina. Galima sakyti, mes turime tiek Konstitucijos, tiek teisių, kiek mums išaiškins Konstitucinis Teismas.

Vienas pagrindinių Konstitucijos kaip gyvo organizmo doktrinos šalininkų yra buvęs Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aaronas Barakas (Aharon Barak). Beje, gimęs Lietuvoje. Mūsų konstitucinė doktrina formuojama remiantis gyvosios Konstitucijos doktrina ir kartu Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija). Pastaroji komisija yra Europos Tarybos patariamoji institucija, kuri teikia rekomendacijas valstybėms narėms dėl Konstitucijos priderinimo Europos standartams. Ir ten aiškiai yra pasakyta, kad tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsuoti referendume.

Matome, kad viena paimama iš Izraelio formuojamos doktrinos, kita - iš Europos Komisijos Europos Taryboje ir tokiu būdu teisiškai bandoma mums paaiškinti, kad nuo šiol suvereno galios yra apribotos ir pats suverenas gali kelti pavojų valstybei. Manyčiau, mes susiduriame su labai rimta problema: ar Konstitucinis Teismas nepradeda veikti prieš valstybę, prieš suvereną, prieš pilietinę Tautą.

G.JAKAVONIS: Pasiekus Nepriklausomybę, po dvejų metų Seimas tarpusavyje jau buvo susipešęs. Vis dėlto tada rado jėgų pasileisti, bet suprato, kad turi būti išleistas pagrindinis valstybės įstatymas, ir jis buvo patvirtintas. Kadaise vienas signataras padarė tokią pastabą: Konstitucinio Teismo idėja gal ir gera, bet kur jūs parinksite tokios kvalifikacijos žmonių?

E.BIČKAUSKAS: Nuoširdžiai pasakysiu: 1992 metais buvo tokia politinė situacija, kad per neturėjimą per daug laiko aš iki galo mūsų priimamos Konstitucijos net nebuvau perskaitęs. Viena puikiai supratau - priimti mes ją turime. Taip pat puikiai supratau, kad jeigu ką nors reikės kada nors pakeisti, tai jeigu ne Parlamento galiomis, tai Tautos galiomis sugebėsime tai padaryti. Manau, neapsirikau - Konstitucija gana gerai parengta.

Taip kategoriškai netvirtinčiau, kad Konstitucinis Teismas veikia prieš valstybę. Jis irgi yra tam tikra prasme suinteresuotas, jam reikia turėti šitą Konstituciją, ji yra jo, jeigu taip galima pasakyti, darbdavys ir jis įsikibęs dantimis į ją laikysis.

O kalbant apie liepos mėnesio Konstitucinio Teismo nutarimą, tai formuojasi tokia situacija, kai kyla klausimas, ar suverenas - Tauta - iš viso gali padaryti kokius nors pakeitimus. Įvedant dabar ir materialiuosius reikalavimus, kad gali būti, jog tas veiksmas neatitiks bendrųjų, pamatinių konstitucinių vertybių, kurias kiekvienas gali interpretuoti gana laisvai, galima užkirsti kelią bet kokiam referendumo pareiškimui: neatitinka - referendumas nebus skelbiamas.

Problema susidaro grynai vertinimo požiūriu. O kas tie vertintojai? Iš vienos pusės - Seimas, iš kitos - galutinė instancija, Konstitucinis Teismas, kuris gali vertinti, ar pasiūlymas atitinka pamatines vertybes taip, kaip jie supranta. Taigi atsiranda didelė problema dėl to, kad žmonės, Tauta iš esmės ne supriešinama su valdžios institucijomis, o nušalinama nuo valdžios: kuo toliau, tuo labiau pamato, kad ji negali daryti įtakos jokiems veiksmams.

Pavyzdžiui, Konstitucijos 1 straipsnyje teigiama: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Kaip kas supranta Nepriklausomybę? Gink Dieve, nekritikuosiu pačių veiksmų, bet mūsų stojimas į Europos Sąjungą yra kirtis per Nepriklausomybę ar ne? Tolesni ES žingsniai dėl federalizavimo pažeis Lietuvos Nepriklausomybę ar ne?

G.JAKAVONIS: Pirmasis Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys papasakojo tokį dalyką: dalyvaudamas vienoje tarptautinėje konferencijoje jis išgirdo nuomonę, kad jeigu Vokietijoje 1933 metais būtų buvęs Konstitucinis Teismas, tai Hitleris galbūt net nebūtų atėjęs į valdžią. Jeigu teisėjai būtų jautę atsakomybę už valstybę, matę tendencijas, tai jie būtų galėję sustabdyti visus tuos procesus. Kas gali Lietuvoje prisiimti atsakomybę už valstybę ir priimdami Konstitucinio Teismo sprendimus garantuotų, kad mes liktume kaip valstybė?

A.PAULAUSKAS: Tikrai ne vienas Konstitucinis Teismas tai turėtų daryti. Konstitucija veikia jau daugiau kaip 20 metų ir pažiūrėkime, kiek yra noro pačiai Tautai pasinaudoti tiesiogine demokratija: kiek buvo referendumų, kuriuos Seimas inicijuoja, ir kiek jų yra įvykusių? Turbūt galima pirštais suskaičiuoti: reikiamas skaičius piliečių atėjo tik į referendumus dėl stojimo į Europos Sąjungą, dėl kariuomenės, dėl atominės.

Vadinasi, pati mūsų Tauta yra nusišalinusi nuo svarbiausių klausimų sprendimo. Politikai inicijuoja vieną, kitą referendumą, renka parašus, dažniausiai - nesėkmingai, bando per Seimą inicijuoti... Kai referendumo klausimas atsiduria Tautai ant stalo - Tauta apsisuka ir neina.

Dabar vėl iškėlė klausimą: ar reikia 141 Seimo nario? 1996 metais tas referendumas buvo. Ir ką? Niekas nepasisakė. Net, atrodo, neatėjo reikiamas skaičius. Visi tie klausimai jau buvo referendume. Taigi aš noriu pasakyti, jog mes turime ugdyti žmonių sąmonę, kad jie yra šalies šeimininkai, kad jie turi spręsti pagrindinius klausimus. Dabar išeina, kad dažnai jiems primetami tie klausimai, ir jie nedalyvauja.

Aš esu tiesioginės demokratijos šalininkas ir visą laiką pasisakiau, kad tie klausimai turėtų būti sprendžiami referendume. Daugelyje valstybių nėra referendumo kaip sąvokos, nėra referendumo kaip instituto, ir tos šalys turi istorinę patirtį: Vokietija mano, kad referendumu gali sukelti daugiau pavojaus ir žalos.

Mes turime referendumą, mes turime tą 300 tūkst. parašų reikalavimą - jis iš esmės yra neįgyvendinamas (labai sunkiai pasiekiamas skaičius) - ir turime Konstitucinį Teismą. Konstitucija, kuri priimta 1992 metais, yra teisinis valstybės pagrindas, ir jos stabilumas yra vertybė. Jos stabilumas leidžia mums neiškrypti, neišsibalansuoti, kitaip sakant - daug gerų dalykų yra padaryta atsiremiant į Konstitucijos kaip tvirto valstybės pagrindo buvimą.

Man irgi nepatinka kai kurie Konstitucinio Teismo išaiškinimai, ypač dėl socialinių, ekonominių klausimų, kai bando daugelį klausimų spręsti už Vyriausybę. Galėčiau išvardyti daug nutarimų, su kuriais nesutinku. Bet galų gale turbūt nėra neklystančių. Jeigu yra institucija, ji gali suklysti, ir klausimas galbūt yra tik tos klaidos kaina.

O referendumas yra ypatingas instrumentas, juo reikia labai atsargiai naudotis. Paimkime pastarąjį referendumą: klausimai buvo supinti, turbūt niekas dėl to nesiginčys. Gal žmonės dėl vieno klausimo norėjo balsuoti, o dėl kito nenorėjo, bet neturėjo galimybės pasirinkti.

Konstitucinio Teismo nutarimas, jog turi būti labai aiškiai suformuluoti klausimai, kad žmonės žinotų, už ką balsuoja, manau, yra teisingas. Kur matau to nutarimo pavojų? Čia jau buvo minėta, aš nebūsiu originalus, pasikartosiu: kas bus tas interpretuotojas, kas bus tas, kuris nuspręs, kad 300 tūkst. piliečių, inicijuojančių Konstitucijos keitimo projektą, prieštarauja „Konstitucijos reikalavimams“? Toks abstraktus teiginys: „Iš Konstitucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.“

Aišku, kad užprogramuojamas konfliktas, jog iniciatoriai turbūt ginčys Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neleisti, teismas turbūt kreipsis į Konstitucinį Teismą, ir galų gale klausimas vėl atsidurs Konstituciniame Teisme: ar šitie klausimai kyla iš reikalavimo, ar nėra prieštaravimų ir pan. Taigi interpretavimas paliekamas Konstituciniam Teismui, kuris gali ir vienaip, ir kitaip atsakyti.

Sakysim, mažina piliečių, galinčių inicijuoti referendumą, skaičių iki 200 tūkst. Gali pasakyti, kad piliečių tai nesumažėjo - gyventojų sumažėjo, bet piliečių pasaulyje yra, surinkite parašus - nėra sunku. Ar dar internetu surinkite, jeigu dabar būtų galimybė rinkti internetu. Ir nemažins, sakys: neišplaukė iš reikalavimo. Kitaip tariant, galima susidurti su tokia pozicija, kad apskritai Konstitucijos jau nebus galima keisti referendumu.

Kad ir dėl pilietybės - klausimas yra labai aštrus. Visą laiką jį kelia, kad reikia leisti turėti dvigubą pilietybę. Bet Konstitucinis Teismas tą klausimą yra įvaręs į aklavietę. Be Konstitucijos keitimo referendumu šito klausimo negalime išspręsti. Tai kaip dabar suformuluoti - čia bus iš reikalavimo ar ne iš reikalavimo? Sudėtingas klausimas.

Suverenas, Tauta, priėmė Konstituciją, pats pasisakė. Skaitė ar neskaitė - čia jau kitas klausimas, kultūrinio, teisinio išprusimo reikalas. Ar gali Tauta šiek tiek pajudinti Konstituciją? Aš manau, kad gali, ir jeigu yra reikalas, tą turi daryti. Arba mes galime tiek sukelti ginčą, kad gali išvis būti siūlymų rengti naują Konstituciją, gali būti dar kitokių konstitucinių konfliktų, ko visai valstybei nereikia.

Taigi manau, kad Konstitucinis Teismas turėtų labai atsargiai tokius išaiškinimus teikti ir pagalvoti, kokių pasekmių gali sukelti. Apskritai mes išsivadavome iš okupacijos ir mums labai svarbu, kad Tauta būtų suverenas, kuris kuria valstybę. Iš tikrųjų jie patys sau prieštarauja: 3 straipsnyje pasakyta, kad „niekas negali varžyti ir riboti Tautos suvereniteto“. Jeigu klausimas aiškus ir suprantamas ir už tą klausimą pasisako 300 tūkst., tai dar kokios nors sąlygos, kad jis atitiktų bendrus reikalavimus, manau, gali būti perteklinės.

G.JAKAVONIS: Štai buvo prisimintas Aleksandro Štromo straipsnis, parašytas 1998 metais, - vėl apsisuko laiko ratas ir mes esame toje pačioje situacijoje, kai keičiantis prezidentui Vyriausybė sustabdo savo įgaliojimus. Tuo metu buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, jo išvadą tada labai sukritikavo Egidijus Kūris - jis pasakė, kad tai neatitinka Konstitucinio Teismo dvasios. Vėliau tos „dvasios“ pradėjo kartotis 2004 metais, per Rolando Pakso apkaltos procesą... Kada išsibalansavo lyg ir gerai sukurtas pagrindinis valstybės įstatymas?

S.ARLAUSKAS: A.Štromo straipsnyje buvo iškeltas klausimas - Vyriausybė turi atsistatydinti išrinkus naują prezidentą ar ne. Ir man atrodo, kad A.Štromas iš principo teisingai kėlė tą klausimą. Negalima interpretacijomis iškreipti pačios Konstitucijos esmės.

1998 metų nutarimu buvo patvirtinta, kad Lietuva yra parlamentinė respublika. Mes su A.Paulausku kaip tik, matyt, tuo laikotarpiu labai daug diskutavome apie Konstituciją. Būtų labai gražu, jeigu Lietuva išliktų parlamentinė respublika, nors gana aiškiai matome prezidentėjimo požymius.

Dėl pastarojo Konstitucinio Teismo nutarimo. A.Paulauskas pasakė, kad Konstitucinis Teismas gali padaryti klaidą. Man atrodo, šį kartą Konstitucinis Teismas padarė esminę klaidą. Esminę klaidą todėl, kad 6 straipsnį iškėlė aukščiau už 3 straipsnį. 3 straipsnis apibrėžia, kas yra suvereniteto šaltinis. P.Urbšys labai tiksliai pasakė, kad suverenas yra istorinė Tauta. Ir suvereno esmė yra ta, kad jis duoda nurodymus gyvajai kartai, piliečiams, o jam pačiam niekas nurodymų negali duoti.

Dabar Konstitucinis Teismas iš principo pasikėsino į suvereno fundamentinę galią duoti visiems nurodymus. Konstitucinis Teismas įpareigoja suvereną klausyti Konstitucijos. Vadinasi, 300 tūkst. piliečių gali inicijuoti referendumą. Jie referendumą gali inicijuoti istorinės Tautos vardu. Tai yra jų teisė daryti Konstitucijos pataisas istorinės Tautos vardu. Dabar iš jų šita teisė yra atimta. Ateityje inicijuoti referendumus beveik nėra prasmės. Nežinia, kaip pasielgs Seimas - jis gali lengva ranka bet kokį referendumą, priklausomai nuo konjunktūros, iš karto sustabdyti.

Kitas klausimas, kurį P.Urbšys palietė irgi labai tiksliai: kokios teisinės sistemos šalių grupei faktiškai priklauso Lietuva? Kontinentinės ar bendrosios teisės? Iš principo pagrindinis Lietuvos teisės aktas yra Konstitucija. Ir Konstitucinis Teismas yra įpareigotas klausyti Konstitucijos. Dabar išeina taip, kad Konstitucinis Teismas tampa Konstitucijos kūrėju ir gali jau nebeklausyti Konstitucijos. Pastarojo nutarimo atveju jis nebeklausė Konstitucijos.

Šita tendencija yra pavojinga todėl, kad ji sudaro prielaidas laisvai manipuliuoti Konstitucija ir įvairioms politinėms grupėms, įtakos grupėms uzurpuoti valstybės valdymo institutus, naudojantis pačiu Konstituciniu Teismu. Todėl šitą klaidą, mano supratimu, reikia taisyti. Kaip ją taisyti, dabar aiškiai negalėčiau pasakyti.

Vienas iš būdų - viešojoje erdvėje reikia kelti šitą klausimą. Konstitucinis Teismas, kaip A.Paulauskas ir sakė, turi atsakingai elgtis, turi galvoti, kokie yra fundamentiniai principai, ir tų principų laikytis. Pats Konstitucinis Teismas turi laikytis teisės.

A.PAULAUSKAS: Ne viename straipsnyje E.Kūris formuluoja, kad Konstitucinis Teismas yra vienas iš valstybės vadovų. Kaip jūs tokį teiginį vertintumėte?

S.ARLAUSKAS: Tai yra Konstitucijai prieštaraujantis teiginys. Konstitucinis Teismas turi aiškinti, ar įstatymai atitinka Konstituciją, ar ne, ir jo funkcija yra pagalbinė, jis turi pagelbėti Seimui, leidžiančiam įstatymus, kad jis nesuklystų, o ne pradėti valdyti. Antraip jis tampa teisininkų grupe, kuri iškyla aukščiau už politinę valdžią. Taip negali būti.

E.BIČKAUSKAS: Pamėginsiu dar priminti: kaip tik R.Pakso apkaltos proceso metu 2004 metais, po to, kai pasipylė kritika Konstituciniam Teismui, gimė Konstitucinio Teismo nutarimas, kurio turbūt nelabai norėtų prisiminti ir pats Konstitucinis Teismas. Jo esmė buvo tokia, kad niekas neturi teisės kritikuoti Konstitucinio Teismo nutarimų.

G.JAKAVONIS: Dabar Konstitucinis Teismas pasidarė kaip įstatymų leidžiamasis organas.

P.URBŠYS: Faktas yra tai, kad pas mus išbalansuota pusiausvyra tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Buvo atkreiptas dėmesys, kad šiandien mes jau turime labai ryškius prezidentinės valstybės požymius. Toliau mes jau galėtume kalbėti apie teisinės ir politinės valdžios pusiausvyros pažeidimą.

Pastarieji Konstitucinio Teismo nutarimai sudaro įspūdį, kad Konstitucinis Teismas nėra laisvas nuo politinių įtakų. Galų gale Konstitucinis Teismas pats peržengia tam tikrą pusiausvyrą, nes jis turi vienaip ar kitaip išaiškinti Konstituciją, bet jokiais būdais neįsiterpti į įstatymų leidybos sritį. Jeigu konstatuojame, kad yra pažeisti valdžių atskyrimo principas ir kompetencija, tai tada kyla klausimas, kiek Konstitucinis Teismas yra laisvas nuo siaurų klaninių interesų (grynai teisininkų klano) ir kiek jis yra laisvas nuo politinių, partinių interesų.

Konstitucinis Teismas nėra abstrakti valstybinė institucija. Taip, jis turi išskirtinę kompetenciją aiškinti Konstituciją, bet jį sudaro labai konkretūs mirtingi žmonės, kurie turi ribotas kadencijas ir vienaip ar kitaip turi rūpintis savo ir savo artimųjų ateitimi. Jeigu pažiūrėtume, kaip pasikeitė Konstitucinio Teismo sudėtis, - kur dabar tie buvę Konstitucinio Teismo teisėjai, kurių įgaliojimai baigėsi šių metų pirmoje pusėje. Taip, mes matysime, kad vienas tapo asmeniniu prezidentės patarėju, būtent Konstitucinio Teismo pirmininkas, vieno iš teisėjų paskyrimas irgi buvo susijęs su politiniu prezidentės ir kartu, galima sakyti, politinių partijų sprendimu.

Tokiais atvejais kyla abejonė, ar Konstitucinis Teismas yra laisvas nuo interesų įtakos. Galiu pasakyti savo subjektyvią nuomonę: Konstitucinis Teismas faktiškai aptarnauja politines galias. Jis aptarnauja ne pilietinės Tautos, bet atstovaujamosios valdžios politines galias. Mes grįžtame prie sovietinio modelio, kur mums buvo iškelta, kad svarbiausia yra tarybinė demokratija, nes valdžia priklauso liaudžiai ir to užtenka. Ir vienintelė neklystanti komunistų partija žino, kaip tą demokratiją reikėtų apginti, ir tam buvo parengti teismai.

Dabar irgi pasakoma, kad demokratija yra viena iš aukščiausių vertybių ir jai turi visi paklusti, bet kai pradedi gilintis, kiek ta demokratija, demokratijos apsauga yra laisva nuo politinių tikslų siekimo, nuo politikų įtakų, kyla abejonė, kad iš tikrųjų taip nėra.

Buvo prisiminta teisininko, politologo profesoriaus A.Štromo 1998 metais išdėstyta pozicija dėl Lietuvos Konstitucinio Teismo keliamų grėsmių krašto demokratijai. Norėčiau pacituoti - A.Štromas įspėjo: „Tokioje situacijoje, kurioje valdžia be didesnio vargo ar ypatingesnių skrupulų pajungia teisę savo esamosios politikos tikslams, demokratinė santvarka negali tapti nei stabili, nei patikima.“ Jis dar pridūrė, kad tai „sudaro nuolatinį pavojų demokratijai palaipsniui ir beveik nepastebimai išsigimti į šiaip taip demokratine skraiste pridengtą autoritarinės diktatūros režimą“. Reikia aiškiai konstatuoti, kad mes turime tendenciją eiti link autoritarinės diktatūros. Ir ta autoritarinė diktatūra bus slepiama po demokratiniu vakarietišku šydu.

E.BIČKAUSKAS: Iš esmės atimama bet kokia galimybė spręsti svarbiausius visuomenės klausimus referendumu. Aš dar kartą kartoju: kas tai yra, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė? Kas yra turinyje žodžio „nepriklausoma“? Kas slypi po ta Nepriklausomybe? Pavyzdžiui, lenkiškų lentelių pakabinimas - ar tai yra kirtis per Lietuvos Nepriklausomybę? Vienam tai bus kirtis, kitam nebus kirtis. Ar anglų kalbos vartojimas - tai kirtis? Ar lietuvių kalbos apribojimai - kirtis per Lietuvos Nepriklausomybę? Ar netgi dabar, priėmus pataisas dėl ES, konstatuojant Europos įstatymų viršenybę, - ar tai kirtis per Lietuvos Nepriklausomybę? Manyčiau, kad tam tikras „taip“. Aš kaip pavyzdį pasirinkau Nepriklausomybę, galiu pasirinkti iš Konstitucijos ir daugiau, ir prasidės visokios interpretacijos, ir vėl sugrįšime prie to paties - kad paskutinį žodį „taip“ ar „ne“ tars ne kas nors kitas, o vienas iš valstybės vadovų - Konstitucinis Teismas.

Iš tikrųjų problema yra mūsų pilietinėje visuomenėje. Pastarasis Konstitucinio Teismo nutarimas - tai dar vienas smūgis pilietinei visuomenei, tai dar vienas kirtis per Lietuvos piliečių norą ir galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Nebus piliečių - nebus ir valstybės, ir galų gale to paties Konstitucinio Teismo.

G.JAKAVONIS: Sąjūdžio laikais pats svarbiausias Nepriklausomybės klausimas buvo: mūsų, Lietuvos, įstatymai aukštesni ar Maskvos? Šiuo metu, kai labai aiškiai yra akcentuojama, kad ES įstatymai yra aukštesni, prieičiau prie išvados, kad mūsų Nepriklausomybė yra labai apkarpyta.

S.ARLAUSKAS: Europos Sąjunga ir Europos Sąjungos teisė yra grindžiama suverenių valstybių susivienijimu. Suvereniteto principas yra išlikęs ir išsaugotas visų ES valstybių konstitucijose. Ir šitas principas reiškia, kad suverenas iš principo turi teisę teikti referendumui bet kokius klausimus. Netgi jeigu jie prieštarauja Konstitucijai.

A.PAULAUSKAS: Sisteminės partijos yra kategoriškai prieš tiesioginį žmonių dalyvavimą politiniame valstybės gyvenime. Jos darė, daro ir, manau, visą laiką darys, kad šitos iniciatyvos būtų sužlugdytos. Kiek nuo 2000 metų yra pateikta įstatymų projektų, kad Tauta turėtų daugiau galių inicijuoti procesus, - visi buvo atmesti, pasijuokta, pasityčiota.

Prisiminkime iniciatyvą, kad Tauta gali paleisti Seimą, - taigi buvo kategoriškai uždrausta partijų nariams pasirašyti. Buvo pasakyta: nedrįskite šito referendumo inicijuoti. Ir, svarbiausia, net politologai tiesiai sako: mes prieš tiesioginę demokratiją, prieš Tautos dalyvavimą. Taigi mes turime gana didelę opoziciją šitiems dalykams, ir tos partijos paprastai laimi rinkimus, jos turi galimybę slopinti tą iniciatyvą. Ir šiandien yra nuslopinta.

Reikėtų pagalvoti, kaip keisti situaciją. Kaip į Konstitucinį Teismą parenkamos kandidatūros? Mes kažkaip labai lengvai žiūrime: kažkas parinko, atėjo į Seimą, trumpai prisistatė... Viskas. Neprisimenu, kad bent viena kandidatūra būtų atmesta arba rimčiau panagrinėta. Ne, labai paprastai ta procedūra praeina.

Daugiau informacijos rasite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“