Pajūrio kaimai ir miesteliai
Ližiai - Klaipėdos rajono kaimas, beveik už 4 kilometrų į šiaurę nuo Endriejavo, kur įsikūrusi seniūnija ir visi socialinių reikmių taškai.
Tiesiai - perpus trumpiau, tačiau gyvenvietes skiria Kapstato ežeras. Už kelių kilometrų nuo Ližių į šiaurės vakarus stūkso Ablingos piliakalnis ir keletas atokių vienkiemių, tebeatmenančių tragiškus karo įvykius.
Didžioji dalis Ližių kaimo sodybų "sutūpę" tankiai abipus kelio, likusios atokiai išsidėstę didelėje kalnų pakalnių ir vingiuoto vieškelio padalintoje erdvėje. Šitai, šiandien "žaliųjų potvynių" nešamai kaimo daliai, vaizdingų peizažų nepašykštėta.
Anot vietinių papasakotos legendos, Kapstato pavadinimą ežeras gavęs nuo klausimo "Kaip statai?", kurį pateikė debesis namą statančiam žmogui. Ližių pavadinimas galėjęs atsirasti nuo duonkepių į krosnį šaunamų ližių, tačiau duonos kepimo tradicijų nė vienas iš mūsų pašnekovų neprisiminė.
Stanislavos Vaitkienės žiniomis, seniau dalis Ližių žemės buvo vadinama karališkąja, kita dalis priklausė vienam iš kunigaikščių Oginskių. "Jis ir tą kelią "kasindinęs", prižiūrėjęs. Prieš tiesiant sakęs: "Kaip mano bėrikė išeis, taip kelias ir bus". Užtat esąs toks vingiuotas.
Vingiuoti, vaizdingi, dramatiški bei, kaip vienoje troboje išgirdome, visokių "dyvų" pilni ir Ližių žemėje nugyventi likimai.
Penki ližiškiai savo ūkius "sutvėrė" įsigiję žemės iš didelio ūkininko Stasiulio, kurio vardo tai papasakojęs 1911 metais Amerikoje gimęs Jonas Rusteika neprisiminė. Ūkininką užmušęs su jo žmona susidėjęs jo samdinys. Nusikaltimą norėdamas užmaskuoti negyvai aukai sugrūdo į burną nuodų, tačiau niekas nepatikėjo, kad ūkininkas nusinuodijo, ir bernas buvo išvežtas į Sibirą, iš kur nebegrįžęs.
Pats senolis ne mažiau baisių dalykų patyręs per karą. Kartą dirbdamas pas kaimynus išgirdo žmonos riksmą. Ją norėjęs išprievartauti rusų kareivis. Supykęs Jonas už atlapų tą rusą 2 kilometrus pro visus postus, pats rusiškai beveik nemokėdamas, tiesiai pas vadus nuvarė, ir tas buvo išsiųstas į pirmąsias linijas.
Į ūkininkus neprasimušė
S. Vaitkienė bandžiusi tapti ūkininke, turėjo 10 karvių, tačiau, kaip pati sakė, neprasimušė. Kodėl? "Už pieną gaudavome po 28, po 32 centus - kaip jiems užeidavo. Pusę metų paršus auginau, nė po 4 litus už gyvąjį svorį nedavė. Kiek įdedi į ūkį, būdavo, tiek gauni. Kol kas kaimas valdžios smukdomas. O dar jei gamta, kaip šiemet - su sausra, prisideda..." - guodėsi buvusi ūkininkė.
S. Vaitkienė sakė išėjusi "ant ankstyvo pasitraukimo". Impulsą davęs ir 2004-ųjų liepą staiga "nuimtas" pienovežis. Tuomet ūkininkavimo daug kas atsisakę. "Nekeliausi juk į Endriejavą su kanike". Stanislava pradėjo pardavinėti savo gyvulius.
Nepavykus su ūkininkavimu, 2 mokyklinio ir 2 darželinio amžiaus vaikus auginanti Vaitkų duktė išvažiavo dirbti į Klaipėdą. "Prasigyventi kaime jaunai šeimai beveik nėra vilties", - konstatavo S. Vaitkienė, pridurdama, kad daug ližiškių važiuoja dirbti ir į Gargždus, į Vėžaičių fermas.
Moteris dar sakė nesuprantanti Europos Sąjungos politikos: "Jei duodi pieno, gauni maždaug 400 litų per mėnesį, jei neduodi - 600 litų. Nedirbdamas gauni daugiau, kur tai matyta?" Tiesa, pridūrė, taip bus tik 3 metus, tačiau ji galvojanti ir apie kitus: "Aš iki 75 metų gausiu po 7 tūkstančius per metus - tokią išmoką paskaičiavo atsižvelgdami į parduotas gyvojo svorio tonas, o ką daryti, kurie mažai gyvulių teturėjo arba visai neturėjo?"
Norėtų knygų ir dainuoti
Dainuoti mėgstanti Ona Bieliauskienė mums nušvietė kaimo kultūrinę situaciją, kuri esanti itin prasta. Jaunimas, minėjo, gali keliauti į Endriejavą, o štai pensininkams sunku jį pasiekti, ypač, kai sutemsta, nors, sakė, labai norėtų nors knygą iš bibliotekos pasiimti. Šiek tiek skaitymo alkį kompensuoja laikraštis, kurį perskaitanti iki mažiausio skelbimėlio. "Ką pensininkui kaime veikti? - klausė, - kelios ežikės darže, gėlynas, ir viskas".
Bet užvis labiau ližiškei norėtųsi dainuoti. Kažkada, po santuokos su Antanu, Ona dalyvavo dainų šventėse. "Galėčiau kiekvieną dieną dainuoti, dažnai ir padainuoju, vyrui padainuoju, televiziją įsijungusi kartais pritariu, ir lovoj atsigulusi padainuoju", - juokėsi šiemet 70 švęsianti O. Bieliauskienė.
Bieliauskai seniai padarė išvadą, kad Ližiuose gyvena labai geri žmonės. Dažniausias gerumo pasireiškimas, su kuriuo susiduria, - kai jauni žmonės paveža mašinos neturinčius pensininkus, taip pat, kai negailima, pasidalijama technika žemei įdirbti.
Pranašautoja iš paežerio
Kiekvienas pašnekovas Ližių pilnatvei regėjosi labai svarbus. Sukant į tvarkingą ragana tituluojamos Ilonos Stončiutės sodybą, kelią pastojo jos "asistentas" Aleksandras. Šiek tiek mus nuliūdino, pareiškęs, jog šeimininkė išvykusi į Belgiją. Tačiau kiek šnektelėjęs prisipažino, kad netiesą sakė iš didelio atsargumo.
Dėl viso pasaulio išgyvenančios Ilonos žodžių laviną vis teko stabdyti, nes mus domino kaimas. Ližiams ji prognozavo "liūdnus popierius", kadangi kaimas nepaisąs "dvasinių parametrų". Į klausimą, ką tai kaimui reikštų, moteris atsakė, kad blogai, jog nekuriama bendruomenė - ji žmones tai daryti kalbinusi, tačiau esą bergždžiai.
Ližiuose ji gyvenanti nuo 1994 metų, į atokų ir gražų paežerį atsikėlė norėdama išsiaiškinti savo pašaukimą, po maždaug 7 kartus per dieną sulaukianti šventosios dvasios pranešimų, sakė, jog yra prirašiusi apie 50 sąsiuvinių, tačiau apgailestavo, kad jos "prekių-žinių" niekas neperka. Kaime ir visiems pas ją atvykstantiems žmonėms ji bandanti pasakyti apie antrąjį Kristaus atėjimą, kad tai bus žinios ir šviesa, o ne žmogus.
Sodas iš meilės gamtai
Ližiškiai mus ragino nepravažiuoti ir pro mokytoją Genovaitę Kaluzevičienę, kuriai sodybą supančios augmenijos galėtų pavydėti ne vienas botanikos sodas. Jos sode - pusamžis, vienas pirmųjų Lietuvoje rododendras, 50 metų ir retai Lietuvoje gyvatšakei eglei...
"Gėles augina, augalus sodina, o bulves kaime gyvendama perka - taip apie mane sakė žmonės, - šypsojosi mums taurus gėlininkės veidas. - Man bulvės - mažas priedas, o augalai - atgaiva. Jaučiu, jei žmogus pinigų turi, parduodu jam, o jei ne - dovanoju".
Audra VENCKUVIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą