Tėvynė, kuri nevertina

Lietuvos teisingumo luomas nuobodžiauti neturi kada - bylos bylelės plūste plūsta. Mat mėgstame sakyti: “Gyvename teisinėje valstybėje” ir su pasimėgavimu duoti vienas kitą į teismus: už ne taip pasakytą žodį, dėl teisės pervažiuoti kaimyno kiemą, dėl nulaužto nago... 

Gražus nacionalinis žaidimas. Reikalaujantis teisininkų prakaito ir pastangų. Laimė, esama ir skubos nereikalaujančių bylų. Antai kaip kovotojų dėl šalies laisvės - norinčiųjų, kad jų kankintojai būtų nubausti. Jau du dešimtmečiai, kai tokios bylos dulka lentynose. Ir puikiai iliustruoja mūsų šalies teisinę sistemą.

Vardan tos

Kitados pakštelėjęs mėlynakei auksaplaukei į lūpytes lietuvis sėsdavo ant žirgo ir išjodavo “į karužę ginti laisvės Lietuvos”. Nes net nesvarstė, kad gali būti kitaip, nes žinojo - tėvynė jo žygdarbius įvertins. Ir įvertindavo. Iki šiol lenkiame galvą prieš narsų ir išmintingą kunigaikštį Kęstutį, pasakojame vaikams legendą apie Pilėnų didvyrius, priešo strėlės pakirstus kareivėlius mėlynakės auksaplaukės iki šiol aprauda lietuvių liaudies dainose...

Tik tokios padėkos tesitikėdami išėjo vyrai į miškus už Lietuvos nepriklausomybę kautis ir žūti XX a. viduryje, šalį užplūdus raudoniesiems okupantams. Tėvynė įvertino.

1988-aisiais žmonės vėl plykstelėjo miško brolių pradėta kova. Tik be šautuvų - su vėliavomis, dainomis, tiesa lūpose ir nepalenkiama valia. Jie žinojo, kuo gali baigtis pasipriešinimas sovietiniam režimui, tačiau ėjo pasiryžę viskam: mirčiai, tremčiai, kankinimams. Vėl tikėdamiesi to paties - Tėvynė įvertins. Vienas tuo tikinčiųjų buvo Algimantas ANDREIKA, 1988 metų rugsėjo 28 dieną su būreliu bendraminčių paskelbęs bado akciją Vilniaus katedros aikštėje, kuri, galima sakyti, buvo pati Sąjūdžio pradžių pradžia.

Algimantas buvo suimtas Lietuvos čekistų, tardomas, mušamas ir smaugiamas, neteko sveikatos, o vėliau ir mirė visiškame skurde. Tačiau Tėvynė iki šiol ne tik neįvertina jo žygių, bet net neskuba pasiekti teisingumo jo atžvilgiu ir nubausti sovietinio režimo kolaborantų. Šiandien Algimanto Andreikos bendražygis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas ENDRIUKAITIS klausia: “Kodėl?”

Kas dainon nesudėta

Algimantas Andreika subūrė bendraminčius Katedros aikštėje ir jie paskelbė bado streiką reikalaudami paleisti Lietuvos politinius kalinius iš Rusijos kalėjimų. Rugsėjo 29-ąją KGB įsakymu badautojai iš palapinės Katedros aikštėje buvo brutaliai iškraustyti. Tai atliko keturios dešimtys įvairių skyrių milicininkų, vienas jų - milicijos kapitonas Zenonas Bernotas...

Žmonių minia buvo išvaikyta, o dvi dešimtys žmonių, tarp kurių - šviesaus atminimo A.Andreika, sugrūsti į milicijos furgonus ir išvežti tardyti. Antros grupės invalidą, ketverius metus lageryje ir penkerius tremtyje praleidusį, silpnos sveikatos A.Andreiką “tardė” pats kapitonas Bernotas su dar dviem parankiniais.

Po patirto smurto drauge su grupe bičiulių A.Andreika nuvyko pas Vilniaus miesto apylinkės prokurorą ir parašė pareiškimą dėl kapitono Bernoto veiksmų. Byla teismo nepasiekė iki šiol, nors Lietuva jau švenčia Sąjūdžio dvidešimtmetį.

Paradoksalu, tačiau, pasak A.Andreikos bendražygio A.Endriukaičio, skaičiusio visus šešis anos, sovietinių laikų, bylos tomus, tuometė prokuratūra bylą tyrė kruopščiau ir geriau nei šiandienė. Gausybė apklaustų liudininkų, nuotraukos, scenos, kabinetai - nepaisant sovietinio teisėtvarkos nusiteikimo, byla net buvo parengta teismui, sovietinio režimo tarnams su vargu pavyko ją užgesinti.

O kaipgi elgėsi laisvos Lietuvos, tos, už kurią ir kovojo A.Andreika, teisingumo sargai? “Dešimtį metų bylą marino, nekvestionuodami SSSR prokuroro sprendimo. Negi vis dar SSSR prokuroro sprendimas legitimus? - stebisi A.Endriukaitis, nepasitenkinęs tokia mirusio bičiulio A.Andreikos bylos baigtimi. - Išvada - viena iš dviejų: arba Lietuvos valstybė ištisą dešimtmetį pripažino sovietinio režimo sprendimą, arba apskritai nedirba savo darbo”.

Kautis dėl tautos laisvės - vis dar pareiga?

Visą šį laikotarpį A.Endriukaitis nenustojo rašęs skundų, jie buvo atmetinėjami, per teismą vėl atnaujinami, prokurorų ignoruojami, o priimami nutarimai - paviršutiniški ir lakoniški. Prieš keletą dienų A.Endriukaitis su grupe A.Andreikos bičiulių vėl kreipėsi į teismą.

“Asmeniškai keršyti sovietinės milicijos kapitonui Zenonui Bernotui neturime jokio noro, labiau rūpi prokuratūros požiūris į savo darbą, į šalies nepriklausomybės kovą, jos didvyrius ir okupacinę teisinę doktriną. Liūdna, bet sovietinių laikų prokuratūra veikė profesionaliau ir preciziškiau nei dabartinė, - sakė A.Endriukaitis. - Bet net ne tai svarbiausia - svarbiausia, kad toks jų požiūris į savo šalies didvyrius kenkia kiekvieno mūsų savimonei. Juk žmogus turi žinoti, turi tikėti, kad dėl savo šalies laisvės ir gerovės visada būtina kautis ir kad šalis tą kovą įvertins ir apgins jo vardą bei tikslą.

Kaipgi kitaip mums užsiauginti tautinį charakterį? Dėl ko verta aukoti asmeninę gerovę ir net gyvybę? Dėl tiesos, teisingumo, drąsos, nepriklausomybės, laisvės, garbės ir žmogiškojo orumo. Jei tai pamiršime, kaip elgsimės, jei istorija iš mūsų pareikalaus žodžio ar veiksmo?”

(Plačiau apie tai - šeštadienį žurnale “Julius/Brigita”).

Nesutinkate? Diskutuokime! www.respublika.lt

Rimvydas STANKEVIČIUS