Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė

Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą.

Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau.

Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą. Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau.

Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi.

Lietuviai tremtiniai pakeliui į Sibirą. Centre – B. ir I. Jablonskių šeima. Vienintelė  Lietuvoje žinoma nuotrauka iš gyvulinio tremties vagono. 1951 m. I. Jablonskio nuotrauka iš jo archyvo

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą.

Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas.

Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai. Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų.

 

Pranas Kasperaitis Sibire 1951–1952 m. Nuotr. iš jo tremties bylos

Iš protokolo: „Įžanginį žodį šiuo klausimu tarė kolūkio valdybos pirmininkas drg. Antanas Galdikas, kuris pažymėjo netvarką kolūkyje, kaip antai: kolūkio narių važinėjimą į turgų, nesavalaikį atėjimą į darbą ir bendrą drausmės kolūkyje nebuvimą.

Pranešėjas pažymėjo, kad ypatingai šiems visiems trūkumams pašalinti trukdo buožinis elementas, kuris yra šiame kolūkyje ir pasiūlė šį elementą galų gale likviduoti. O jis drg. Kasperaitis Pranas, šiuo metu pakliuvęs į kolūkio narius, net į revizijos komisiją, nieko gero, išskyrus kenkimą, šiam kolūkiui nėra padaręs.

Visoks šio elemento, t. y. šio asmens kenkimas pasižymėjo tuo, kad savo reikmėms naudoja 3 ha kolūkio žemės. Kolūkio pirmininkas kvietė šį buožinį elementą iš kolūkio pašalinti. Po jo kalbėjęs kolūkietis Juozas Turauskas pažymėjo, kad drg. Kasperaitis yra „geras“ žmogus ir nereikėtų jo iš kolūkio narių išmesti, nes vokiečių laikais jis slėpęs 2 žydus ir todėl su vokiečiais palaikęs ryšius, kad juos apgintų ir išsaugotų.

Po jo kalbos žodžio paprašęs Salantų rajono partijos komiteto atstovas drg. Cepovas, kuris pažymėjo, kad drg. Kasperaitis ir vokiečių, ir smetoniniais laikais savo žemės nedirbęs, samdęs samdinius, o vokiečių laikais žydų slėpimas jam davęs pelną ir jokiu būdu šis įvykis negali būti siejamas su tarybine politika, t. y. su tarybiniu žmogumi.

Slėpdamas žydus, drg. Kasperaitis tuo metu prisimetęs „tarybiniu žmogumi“ galbūt ieškojo sau aukų, kurias bet kada būtų galėjęs perduoti vokiečiams. Todėl, pabrėžė drg. Cepovas, Kasperaičio elgesys nepateisina tarybinio žmogaus vardo.

Po drg. Cepovo išstojimo drg. Turauskas pripažino, kad jis neteisingai supratęs drg. Kasperaičio elgesį. Susirinkimo dalyviams vieningai pareiškus norą išmesti Kasperaitį iš „Imbarės“ kolūkio narių, kaip buožę ir kenkėją, kuris, jeigu ir netiesiogiai, tai per savo pakalikus kenkia kolūkiui ir gal net prisidėjo prie neseniai įvykusios linų sandėlio sudeginimo, buvo vienbalsiai priimtas nutarimas jį pašalinti iš „Imbarės“ kolūkio narių, taip pat už kolūkio žemės vogimą bei jos panaudojimą asmeniniams tikslams jį perduoti prokuratūrai.“

 

Nors Salantų rajono vykdomasis komitetas 1951 m. liepos 28 d. savo nutarimu „Imbarės“ kolūkio narių sprendimą ir panaikino, taip pat jį išbraukė iš „buožių“ sąrašo, tai tolimesniam Kasperaičių šeimos likimui įtakos neturėjo.

 

Plotbiščės kaimo lietuviai tremtiniai laidoja pirmąją tremties auką. Antras iš kairės P. Kasperaitis, pirma iš dešinės S. Kasperaitienė su dukra Kazimiera. 1952 m. I. Jablonskio nuotrauka iš jo asmeninio archyvo

1951 m. spalio 2 d. Pranas Kasperaitis (1888–1969), Sofija Kasperaitienė (1898–1972) ir jų nepilnametė dukra Kazimiera Kasperaitytė (1939), kaip kolūkinei santvarkai kenkianti „buožių“ šeima Kūlupėnų geležinkelio stotyje buvo įsodinta į spec. ešelono Nr. 97477 gyvulinį vagoną Nr. 1 ir po 16 dienų varginančios kelionės antisanitarinėse sąlygose atsidūrė Krasnojarsko krašto Ačinsko mieste.

Tam sutrukdyti negalėjo ir išgelbėtųjų žydų, sužinojusių apie jų gelbėtojams tekusią dalią, pastangos ir kreipimasis į aukštas valdžios įstaigas Vilniuje, nes MGB struktūros savo sprendimų paprastai nekeisdavo.

1941 m., naciams okupavus Lietuvą ir pradėjus masinį žydų naikinimą, P. Kasperaitis, būdamas uolus katalikas, pasitaręs su žmona Sofija ir Salantų bažnyčios klebonu Antanu Simaičiu (1887–1959), pasiryžo išgelbėti iš vargingos Salantų žydų šeimos kilusios Basios Abelmanaitės (1910) gyvybę.

Parsivežę ją darbams iš Šalyno dvaro, kur okupacinės valdžios nurodymu buvo laikomos ir ūkio darbams naudojamos žydės moterys, Kasperaičiai jai suteikė laikiną prieglobstį. Po 4 savaičių, okupacinei valdžiai įsakius visas pas vietos ūkininkus dirbusias moteris grąžinti atgal, P. Kasperaitis ją sugrąžinęs ir pasakęs, kad jai bus suteiktas prieglobstis, jei tik ji sugebės pabėgti nuo savo budelių.

Netrukus tą jai pavyko padaryti apie 180 moterų iš Šalyno dvaro Salantų pagalbiniams policininkams jas lydint į egzekucijos vietą prie Šateikių. Sėkmingai pasiekusi Kasperaičių sodybą Imbarėje, čia ji buvo paslėpta ir globojama.

1942 m. balandžio mėnesio gale Kasperaičių sodyboje prieglobstį rado ir paskutinis išlikęs gyvas Salantuose gyvenęs žydas R. Veržbolauskas (1895–1985), kurį čia, paslėpęs šieno vežime, atvežė S. Kasperaitienės sesers sūnus Gediminas Būda. B. Abelmanaitė ir R. Veržbolauskas Kasperaičių namuose praleido kelerius pilnus pavojų ir įtampos metus, čia 1944 m. spalio 10 d. sulaukę ir sovietinės kariuomenės sugrįžimo.

 

Sofija ir Pranas Kasperaičiai su sūnumi Pranu prie savo namų Plotbiščės kaime 1957 m. K. Kasperaitytės-Motužienės archyvas

Kartu su Kasperaičių šeima viename ešelone į tremtį vykęs kretingiškis inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991) su žmona Brone (1918–1993) ir 5 vaikais nuo 4 iki 14 metų su savimi buvo pasiėmęs fotoaparatą, tad jo darytos nuotraukos ir rašytiniai prisiminimai iš užmaršties atkuria tremtiniams tekusius sunkius likimo išbandymus: badą, šaltį, pažeminimą ir kančias, kurias šios kelionės metu ir vėliau, gyvenant tremtyje, teko iškęsti šio 32 vagonų ešelono keleiviams.

Spalio 17 d. rytą ešelonui sustojus Ačinsko miesto prekių stotyje, visiems buvo liepta iš vagonų išlipti, išsikrauti savo mantą ir išsirikiuoti perone. Apie 800 įvairaus amžiaus nuo kelių mėnesių kūdikių iki devyniasdešimtmečių senolių taip ir padarė.

Netrukus prasidėjo „baltųjų vergų“ turgus, kai jaunesnius ir darbingesnius tremtinius atidžiai apžiūrėdami pradėjo rinktis čia atvykę Ačinsko rajono kolūkių pirmininkai. Vyresnieji tremtiniai, šeimos su vaikais, kurių niekas taip ir neišsirinko, buvo priversti praleisti šaltą naktį stoties perone, nors šalia stovėjo tušti vagonai su geležinėmis krosnelėmis.

Jie perone šaltyje snyguriuojant praleido ir kitą dieną, kai vakarop likusios šeimos su mažais vaikais, senoliai ir žmonės su negalia buvo pakrauti į sunkvežimius ir pradėjo kelionę į galutinę tremties vietą.

Kelionė nuo Ačinsko į pietryčius per 40 km nutolusį nuošalų Plotbiščės kaimą per taigą, pažliugusiais kelius tęsėsi kelias paras, kol 11 šeimų – iš viso 25 žmonės, tarp jų Jablonskių ir Kasperaičių šeimos pasiekė savo tremties vietą „Raudonosios žvaigždės“ kolūkį prie Čulymo upės.

Jablonskių šeimai pavyko gauti atskirą namelį, kai kiti tremtiniai buvo apgyvendinti pas vietos gyventojus jų skurdžiuose būstuose. Vėlų rudenį atvykusiems tremtiniams buvo pasiūlyta kolūkio laukuose nusikasti apšalusias bulves, kurios ir tapo jų pagrindiniu pirmos žiemos tremtyje maistu, nes uždarbis kolūkyje dirbant visą dieną siekė tik 0,5 kg grūdų už darbadienį, juos tikintis gauti tik metų gale.

Kai kam, kad vaikai nenumirtų iš bado, pavykdavo iš kolūkio pirmininko išprašyti miltų duonai, bet tai buvo retokai. Nepakęsdami bado, žmonės pradėjo maitintis karklų žievėmis, virė iš jų arbatą.

Pirmoji bado auka – iš Lazdininkų kaimo ištremtas 82 metų senolis Pranas Keras, kurį tremtiniai palaidojo apleistose vietos kapinėse, sukalę karstą iš sutrešusiame ūkiniame pastate rastų lentų. Sekantį rytą, kaip įprasta, visi vėl susirinko kolūkio kontoroje, prašydami miltų duonai. Taip tęsėsi jų pirmos tremties žiemos gyvenimas ties mirties ir gyvybės riba, spaudžiant iki 45 laipsnių šalčiui.

 

Sofija ir Pranas Kasperaičiai su jų išgelbėtąja Basia Abelmanaite-Jankelovičiene (dešinėje) ir jų dukra Kazimiera prie gimtosios sodybos Imbarėje. XX a. 7-as dešimtmetis. Nuotr. iš Gražinos Kasperaitytės-Selkauskienės archyvo.

1952 m. pradžioje savo noru į tremtį palydėjęs sužadėtinę Stefaniją Užčinaitę pas Kasperaičius atvyko jų sūnus Pranas (1922), paleistas iš lagerio, kuriame atbuvo bausmę už rasto ginklo perdavimą partizanams, tad šeimai išsimaitinti tapo lengviau.

Atėjus vasarai, darbštūs lietuviai jiems iki tol neregėto derlingumo žemėse pradėjo auginti bulves ir daržoves, įsigijo vieną kitą naminį paukštį ar gyvulį, kas pagerino jų skurdų gyvenimą. 1952 m. gruodžio 1 d. P. Kasperaitis parašė malonės prašymą Lietuvos aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui.

Prašyme išdėstytoje trumpoje autobiografijoje jis aprašė savo kilmę iš bežemių valstiečių, nuo 6 iki 11 metų pas turtinguosius tarnavimą piemeniu, neturint jokios galimybės mokytis, vėlesnį siuvėjo amato mokymąsi pas patyrusį siuvėją, savarankišką siuvėjo darbą, tarnybą carinėje armijoje ir dalyvavimą I pasauliniame kare bei patekimą į kaizerinės Vokietijos nelaisvę. 1922 m. vedęs kaip žmonos kraitį gavo 9 ha žemės, o karo metais išgelbėjo dviejų salantiškių gyvybes.

Šis prašymas buvo persiųstas ištirti į MGB Klaipėdos skyrių, iš kur buvo gauta MGB majoro Rainių miškelio budelio Petro Raslano patvirtinta nutartis jo malonės prašymą atmesti. Stalininei represinei sistemai, pražudžiusiai milijonus niekuo nekaltų savo šalies piliečių, kelių gyvybių išgelbėjimas karo metais nieko nereiškė.

Tik 1957 m. balandžio mėnesį P. Kasperaičiui parašius laišką Lietuvos SSR prokurorui į jo šeimos tremtį buvo pažvelgta jau kitaip, nors sprendimas jų šeimą reabilituoti, leisti grįžti į Lietuvą bei grąžinti nusavintą turtą buvo priimtas tik 1958 m. balandžio 18 d. Į Lietuvą S. ir P. Kasperaičiai grįžo 1958 m. birželį, kai jų dukra Kazimiera į Lietuvą sugrįžo 1956 m. kaip ištremta nepilnametė.

Sugrįžę į Lietuvą Kasperaičiai iš pradžių savo namu dalijosi su čia gyvenusia šeima, vėliau susigrąžino visą savo turtą. Į Izraelį XX a. 8-e deš. gyventi išvykusi B. Abelmanaitė-Jankelovičienė nepamiršo savo gelbėtojų. Jai paliudijus apie šios žemaičių šeimos atliktą žygdarbį, 1991 m. gruodžio 11 d. Izraelio valstybė Sofijai ir Pranui Kasperaičiams (po mirties) suteikė Pasaulio Tautų Teisuolio vardus už tai, kad II pasaulinio karo metais, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido.

Jų vardai iškalti Jeruzalės Yad Vašemo Teisingumo sode ant Teisingumo sienos. 2002 m. rugsėjo 16 d. S. ir P. Kasperaičiai (po mirties) pagerbti Lietuvos valstybės ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žūvantį žmogų.

Laikas – geriausias gerų darbų vertintojas, nes jie neturi senaties. Izraelio ir Lietuvos valstybės S. ir P. Kasperaičius jau pagerbė, kada tai padarys žemaičiai salantiškiai?

Kada šių drąsių žmonių, nepabūgusių mesti iššūkį į Lietuvą masines nekaltų žmonių žudynes atnešusiems nacistiniams okupantams, vardais bus Salantuose pavadinta gatvė, mokykla, aikštė ar skveras?

Sidebar placeholder