Laisvė kretingiškių akimis
Laisvė kretingiškių akimis

Kovo 11-ąją sukako 30 metų, kai Lietuva pirmoji iš SSSR okupuotų kraštų pasiskelbė atkurianti nepriklausomybę. Kas mums yra laisvė? Ką ji davė kiekvienam asmeniškai ir kraštui, kuriame gyvename?

Atviras pasaulis

Kretingoje veikiančios bendrovės „Terekas“ generalinio direktoriaus Juozo Maksvyčio nuomone, norint matyti dabartinės ir buvusios Lietuvos skirtumus, galima palyginti. „Dauguma sovietinių respublikų šiandien norėtų gyventi taip, kaip gyvename mes“, – neabejojo jis.

Pašnekovo žodžiais, per 30-metį Lietuva pasiekė labai daug jau vien dėl to, kad įstojo į Europos Sąjungą, tapo NATO, taip pat Pasaulio prekybos organizacijos nare. Atsirado galimybė laisvai keliauti. Pats J. Maksvytis ne kartą teigė pabuvojęs Indijoje, Kinijoje, kur, anot jo, stebina didžiuliai megapoliai, daugybė žmonių, chaosas. „Ir kai grįžti į savo Lietuvą, savo Žemaitiją, Kretingą, – toks geras jausmas apima, kad tu – namie“, – mintimis dalijosi jis.

Prieš 30 metų iš planinės ekonomikos verslui reikėjo pereiti į rinkos ekonomiką. „Nei iš anksto ruošėmės, nei ką mokėjom, pridarėm klaidų. Bet, jei tada būčiau kalbėjęs, kad mūsų įmonės rinka bus Amerikoje, Kanadoje ar kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, turbūt niekas nebūtų patikėjęs.

O dabar šiose šalyse parduodame savo technologiją “, – pasakojo J. Maksvytis. Nepriklausomybės metais „Terekui“ atsirado galimybė bendradarbiauti su visu pasauliu, semtis patirties. Šiuo metu įmonė klientų turi 28-iose šalyse.

Generalinis direktorius įsitikinęs: jei Lietuva tebegyventų vis dar „po rusų“ vėliava, apie tai galėtų tik svajoti.

J. Maksvytis „Pajūrio naujienoms“ šmaikštavo, kad žmogui lemta išgyventi tris etapus: vaikystę, jaunystę ir „sodininkystę“. „Vaikystę ir jaunystę praleidau sovietinėje santvarkoje, o į sodininkystę pereiti dar negaliu – daug konkurentų, nuolat turime būti inovatyvūs, kurti naujus produktus, būti bent žingsneliu priekyje kitų“, – sakė jis.

Galimybė dirbti kūrybiškai

„Laisvė man suteikė progą kūrybiškai realizuoti save“, – akcentavo Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Tarp svarbiausių darbų ji paminėjo Kretingos dvaro sodybos puoselėjimą, paminklinių pastatų restauravimą, galimybę muziejaus erdvėse pristatyti menininkų kūrybą, organizuoti parodas, paminėti kraštui nusipelniusių žmonių garbingas sukaktis, įgyvendinti muzikinius-literatūrinius projektus, festivalius.

„Neslėpsiu, turiu gerų draugų, bičiulių, bendraminčių, kurie padrąsina, palaiko kartais ir beprotiškiausias mano idėjas, padeda – pavyzdžiui, neturint nė cento Kretingoje pastatyti astronominį kalendorių su saulės laikrodžiu arba rengti aukcionus, atstatyti dvaro fontanus...“ – pasakojo V. Kanapkienė.

Po įtemptų dienos darbų jos siela, sakė direktorė, atsigauna privačioje erdvėje su daržu ir sodu – kur pavasariais pirmosios pražysta sniegenos ir krokai, o per valstybines šventes prie namo suplevėsuoja trispalvė. „Su vyru Vytautu užauginome gerą sūnų, kuris pats susikūrė darbo vietą, gyvenam laisvoje Lietuvoje, mieloje Žemaitijoje, savo Kretingoje. O juk tai yra laimė, kurią davė laisvė ir kurios nenupirksi už jokią valiutą“, – atviravo pašnekovė.

Viltį teikia jaunimas

Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė kretingiškė Aldona Kerpytė nepriklausomybės paskelbimą Lietuvoje prilygino stebuklui. Dar studijų laikais, o ir vėliau, žiūrėdama per televiziją tarybines žinias, sakė supratusi, kad gyvena tarsi pančiais suvaržytoje valstybėje, iš kurios neišsivaduos. Ano meto Lietuvą ji teigė dabar galinti palyginti su Šiaurės Korėja, kur nėra nei žodžio, nei kūrybos laisvės.

„Prasidėjus pirmiems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio žingsniams, pamenu, buvo kažkas neįtikėtino, svarstėme, nejau tikrai galėsime gyventi kitaip, patys būti savo šalies šeimininkai? O kai 1990 metais kovo 11-ąją Aukščiausioji taryba paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, užplūdo jaudulys, ritosi ašaros.

Žinia apie laisvę daugeliui buvo Dievo dovana – juk atsirado galimybė reikšti pažiūras, keliauti, matyti, nebijant kalbėti, pažinti kitokį pasaulį“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Jos nuomone, nors vyresnioji karta dar ne visai išsivadavusi iš sovietinio auklėjimo dvasios, užtat akivaizdu, kad jaunimas, kuris kuria ir kurs ateities Lietuvą, – jau kitoks, teikia daug vilties, bus atsakingesnis.

Trisdešimt metų nepriklausomai valstybei nėra daug, bet, anot A. Kerpytės, šaknys įleidžiamos vis giliau ir tvirtėja. „Galim dainuoti savo dainas, turime savo, o ne svetimos valstybės, himną, savo vėliavą, galų gale – galim patys rinkti valdžią, kai reikia, priekaištų ar patarimų drąsiai žerti biurokratams. Be to, kuriasi partijos, vadinasi, žmonės gali laisvai reikšti pažiūras“, – akcentus išvardijo pašnekovė.

Vertybės iš kartos į kartą

Kretingos katalikų parapijos pastoracinės tarybos narei Vitai Saudargienei laisvė – tai pamatas, ant kurio ji gali kurti savo ir savo šeimos laimę.

„Nuo mažens pamenu nuoširdų savo tėvo rūpestį dėl Lietuvos laisvės ir gerovės. Tik užaugusi supratau, kiek daug tai davė man, kad ir aš taip mylėčiau savo šalį, vertinčiau jos laisvę. Matau, kaip nejausdama po truputį perduodu tai savo vaikams. Laikas parodys, ar mano širdis pasieks jų širdis“, – atviravo pašnekovė.

Kaskart, minint Lietuvos istorines datas, jos šeimoje įprasta vaikus pradžiuginti šventiniais pusryčiais, kai lėkštėje atsiskleidžia trys Lietuvos vėliavos spalvos. Neatsiejama šventinių dienų dalis būna ir šv. Mišios. „Širdyje jaučiuosi dėkinga kovojusiems už mūsų laisvę. Galiu tik įsivaizduoti, kokia begaline aistra degė tų žmonių širdys. Dabar, manau, mano eilė nors mažais darbeliais prisidėti prie Lietuvos gerovės“, – teigė dviejų vaikų mama V. Saudargienė.

Salantų gimnazijos mokytojui Romualdui Jonauskui laisvė yra siekiamybė. „Laisvės siekimas padeda tobulėti. Laisvė ir Tėvynė – neatsiejamos sąvokos. Darydami gerus darbus, padėdami vieni kitiems, tarnaujame Tėvynei, o tuo pačiu laisvėjame. Ne materialinių dalykų, o dvasinių vertybių siekimas daro žmogų laisvą. Smagu, kad tai po truputį pradedame suprasti...“ – pasidžiaugė mokytojas.

Pergalė savyje

„Laisvė – pirmiausia pergalė savyje, nes ji prasideda nuo manęs ir tęsia tą kelionę. Kai ištari žodį laisvė, toliau seka kiti žodžiai: meilė, tikėjimas, viltis, tiesa ir galiausiai – gyvenimas“, – kalbėjo Kretingos parapijos klebonas Astijus Kungys.

Laisvė, jo nuomone, – ne momentinis įvykis, kai tik ji paskelbta: tauta laisva tampa tik tuomet, kai laisva yra viduje. „Man patinka tarpukario Lietuvos filosofo Stasio Šalkauskio mintis, kad laisvė yra gebėjimas kūrybiškai suderinti antgamtį ir prigimtį, tradiciją ir pareigą, netgi autoritetą ir save, suradusį laisvę, nes laisvė yra ne tik triumfas, bet ir įsiklausymas, pagarba kitam“, – neabejojo A. Kungys. Būtent pagarba kitam yra sunkiausia kova už laisvę, nes, kaip moko Jėzus, norint mylėti priešą, turi turėti ypač gilią, stiprią ir sodrią laisvę savyje.

Pavyzdžiu klebonas laiko disidentę, tikinčiųjų teisių gynėją, politinę kalinę, užpernai Laisvės premija apdovanotą Nijolę Sadūnaitę, gūdžiais tarybiniais metais savyje turėjusią laisvę gerbti ir mylėti tardytojus – žmones, nešusius jai priespaudą. Okupacijos laikotarpiu, anot A. Kungio, ir daugiau buvo žmonių – mokytojų, tarnautojų, kurie nepraradus vidinės laisvės turėjo mokėti išgyventi tuometinėje visuomenėje.

Klebonas atviravo, kad jo paties, krikščionio, laisvė atsiranda iš santykio su Dievu ir Evangelija.

„Ko žmonės labiausiai bijo? – klausė jis ir pats atsakė: – Karo metais daugelis bijojo persekiojimų, tremčių, ir dabar štai bijo ligų, mirties.“ Baimė sukausto laisvę, o nelaisvas žmogus neturi tikro gyvenimo. Klebonas citavo Jėzų Kristų: „Kas atiduoda gyvybę už mane, tas gyvenimą atras, kas atsižada manęs, tas praras gyvenimą“ ir prisipažino pats tikintis į amžinąjį gyvenimą, todėl prarasti gyvybės nebijantis.

Idealistais jis pavadino 1991 metais Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai OMON‘o sušaudytus septynis savo pareigas ėjusius Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkus. „Mes kasmet prisimenam juos. Žmonės, kovoję už laisvę, išlieka gyvi, pergalė negali atnešti mirties“, – kalbėjo A. Kungys.

Sidebar placeholder