7. Smetonizmas ir Lietuvos „Liga mirčiai“
7. Smetonizmas ir Lietuvos „Liga mirčiai“

1938, 1939 ir 1940 metais užgriuvęs likimas buvo negailestingas — valstybės neliko. „Kas kaltas?!“ — sušuko palikę valstybę. Ir patys atsakė: „Tik ne mes“. Po kurio laiko daugelis pareikalavo istorijos teismo ir žinojo, ką teis. Nelaimingieji tylomis klausė: „O ką darysite su nekaltais?“

"Nekalti tik tie, kurie teis! " - atsiliepė Pupų Dėdė, seniai virtęs Horacijum Drapaku. Jis dar pasakė: "Kas čia buvo per valstybė, kuri išnyko per dieną? Mano kontoros neuždarysi per dvi dienas, o čia - valstybę?! Ak, baudžiauninkėliai!" Poetas pavirkavo: "Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs/ O varge jo vieno tu pasigedai…" Bet ir tas buvo iš "nekaltųjų" -- taip pat pabėgęs.

Tarp dviejų pasaulinių karų Europoje smuko, menkėjo bendruomenės sąžinė. Pirmasis karas buvo ir pirmasis Europos savižudybės bandymas. Kūną pavyko reanimuoti, bet siela labai sumenkėjo.

O kai menkėja siela, fiziologijos daugėja, auga godumas - kaip ant mielių. Ir Antrąjį karą sugebėjo sukelti ta pati generolų ir politikų karta — nors atrodė, kad ji vos gyva išsikapstė iš pirmojo antkapinės plytos.

Įvyko ir šis tas itin gero — išnyko trys imperijos. Liko tik didžioji Britanija, kurios egzistavimą garantavo pasaulinis angliškai kalbančių valstybių voratinklis.

Europoje visuomet buvo ankšta, net imperijoms, bet ši griūtis atskleidė, kad bus dar anksčiau. Vienoms tautoms pavyko susikurti savas valstybes, kitoms ne.

Lietuvai pavyko.

Kokioje stadijoje atsidūrė civilizacija? Nauji didmiesčiai negimė, bet esantys sparčiai augo, žadindami naujas ligas, nusikaltimus, deprasijų bangas. Atsirado „prarastoji karta“, kuri, nežinia kodėl buvo prarastoji.

Prarastais turėjo jaustis pasiturinčių europiečių masė, kuri ėmė diktuoti madas? Juokas. Tad gimė psichonalizė, kuri sparčiai išstūmė religiją ir bažnyčią. Kunigus ėmė keisti žurnalistai ir neurozių meistrai, kurių karalius Zygmundas Froidas tapo reikšmingesnis už pasitraukusius monarchus ir popiežių.

Tuo tarpu politikų dievaičiu tapo Frydrichas Nyčė - galios ir valdžios genijus.

„Bet visa tai negalėjo paliesti Kauno, - pabraukė rašeiva ir padėjo daugtaškį, — Lietuva ne Italija ir ne Vokietija, čia net uzurpatorius Smetona nesižavėjo Nyče, jam pakako karininkijos ir bažnyčios pagalbos.

Net 1926 metų perversmas gyventojų daugumos nejaudino. O ką sakyti apie Froidą? Nė rašytojams jis nerūpėjo… - rašeiva šyptelėjo. - Nebent Mirusiųjų karalijos įgaliotajam ministrui Juozapui Albinui Herbačiauskui. Et, valstiečių vakai, ką kalbėti. Normalių dekadentų Kaune nebuvo“.

Rašeiva užvertė sąsiuvinį. Jo nedomino valdžios-galios kultas. Laikinoji įsigyveno į uždarą politiką, prezidentas Smetona į jokius užsienius nevažiavo, jokie prezidentai, išskyrus latvį kolegą, jo nelankė. Kaunas nebuvo didmiestis.

Bet… Bet! „Mažuoju Paryžiumi“ tapti jis geidė. Toks buvo kultūros ir komunikacijos poreikis, toks buvo "Kauno modernas". To iš dalies ir pasiekė geriausias Laikinosios burmistras Jonas Vileišis.

Bet darė paklusni valdininkija, svajojanti apie „mažąjį Paryžių“? Dirbo nepersidirbdama, vis daugiau naudojosi europietiškais patogumais, madomis ir pramogomis. Ponų damos lankė kinematografą, mėgo salonus ir balius, ir teatrą. Taip maitinosi „smetonizmas“. O vis labiau šiaudiniu tampantis Antanas Smetona daugumą tenkino...

Prezidentas valdė nebevaldydamas, nes valdė „smetonizmas“. Valdžios atrofija tiek nuvaldė šalį, kad 1938 metais suburtas valdiškas "Seimas" vėl išrinko "tautos vadu" ... tą patį.

Ir viskas baigėsi "smetonizmo" visiška atrofija - jis nebeįstengė pasipriešinti nė vienam iš trijų Lietuvos valstybei pateiktų ultimatumų — nei Lenkijos (1938 m.), nei Hitlerio Vokietijos (1939 m.), nei Stalino Rusijos (1940 m.).

"Liga mirčiai" buvo apėmusi net savigarbą - "smetonizmas" šventė pergalę. Šviesuolius seniai kankina likimo klausimas: kada iš tikrųjų „smetonizmas“ pradėjo ėsti Lietuvą? Kada jis persmelkė ne tik valdžios kaulus, bet ir Laikinąją, vadinasi, ir tautą? Ar jau išsyk po 1926 metų?

Ar po 1934 metų, kai Augustinui Voldemarui nepavyko nuversti savo buvusio bendražygio? Kada galutinai prasimušė "ligos mirčiai" simpotomai?

Valdžios aparatas buvo labai gerai apmokomas ir neįprastai privilegijuotas. Ministerijose ir departamentuose darbas trukdavo tik iki pietų. Privilegijos ir „smetonizmas“ lengvai suvaržė visą politinį gyvenimą. ("Kaip tai panašu į nūdieną, 2020 metus!" - vyptelėjo rašeiva).

Tiesa, kol krašto ūkį ir finansus realiai valdė prezidento svainis, sumanusis ministeris pirmininkas Jonas Tūbelis, „tautos vado“ įvaizdis buvo "su bėda"; tačiau Tūbeliui 1938 metais atsistatydinus, Smetona liko... nuogas karalius.

Gatvių štukorius ir dainorius Pupų Dėdė būtų galėjęs papasakoti, kaip smunka "vadas"; jis būtų prisukęs kantičkų apie „smetonizmą“ — bet kur ten! Policija turėjo teisę ir pareigą nutildyti kiekvieną, kuris viešai smerkia ar net pajuokia Antaną Smetoną.

Cenzūra veikė puikiai, jos uoslė buvo kaip caro "ochrankos". Ir nors daugelis šviesuolių jau matė, kad į prezidentūros balkoną išeina ne prezidentas, o Pupų Dėdė, jie nieko negalėjo padaryti.

O tada atėjo pagalba, kaip sakė išminčius: "Pastumk krentantį". Po dviejų ultimatumų - paskutinis, trečias.Stalinas Lietuvai "atgavo" Vilnių, ir spąstai užsišovė. Tik tada pasigirdo gailus Pupų Dėdės falcetas: "Vilnius mūsų, o mes rusų". Toliau - technikos reikalas: 1940 metų birželis.

Antanas Smetona ir visas jo „smetonizmas“ bailiai ir gėdingai sudėjo ginklus ir išnyko. Dingo. Valstybė griuvo per dieną. Kontorai uždaryti reikia bent dviejų dienų... Tokia buvo Lietuvos "liga mirčiai".Tai buvo didi tautos, sukūrusios valstybę, tragedija. Baudžiavą iš savęs neišgarinusios tautos likimas. Laukė baisios netektys. Turėjo išnykti milijonas žmonių...

Beje, ir po 1990-jų išnyko milijonas.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder