O štai Vladimiras Putinas, irgi labai rimtu veidu, suteikė Rusijos pilietybę Žerarui Depardjė (Gerard Depardieu). Barakas Obama (Barack Obama), irgi labai rimtu veidu, amnestuoja prieš Padėkos dieną „mirti pasmerktą“ kalakutą. Viena Bulgarijos įstaiga, „gelbėdama“ Ž.Depardjė nuo per didelių mokesčių, siūlo aktoriui persikraustyti į Bulgariją. Bridžita Bardo (Brigitte Bardot), susirūpinusi dėl dviejų dramblių, irgi gręžiojasi į Rusiją.
Yra rimti veidai-gipsai ir veidai, žinantys, kas yra viešieji ryšiai. Ž.Depardjė jau viešai svaigsta apie „didžios demokratijos“ Rusiją. Buvo ir vizitas į Maskvą. Ir viešas, labai vyriškas pasiglėbesčiavimas su V.Putinu. Betrūksta bendro pasivažinėjimo trikinkėmis rogėmis. Štai koks jis. Su slavišku užmoju.
Maža šalis, aišku, negali bet kam suteikti Lietuvos pilietybės, nes tai grėstų dar greitesne asimiliacija. Tačiau būtent mažai šaliai labiausiai reikia reklamos. Ir šiek tiek žaismingumo. Jei iš to yra naudos mūsų valstybei. Na, kas blogo būtų atsitikę, jei mūsų krepšininkių rinktinėje per 2006 metais vykusį pasaulio čempionatą būtų žaidusi Keit Duglas (Katie Douglas). Gal Lietuva būtų užėmusi ne šeštą, o trečią vietą. Nes tais pačiais metais K.Duglas, žaisdama WNBA visų žvaigždžių rungtynėse, buvo pripažinta naudingiausia žaidėja. Tąsyk nepagalvota apie mūsų valstybės interesą. Nepagalvota, naudinga ar žalinga tai.
Juk lietuvių asimiliacija dėl vienos talentingos krepšininkės pilietybės tikrai nepagreitėtų. Terorizmo apraiškų irgi nepasitaikytų.
Šiemet žiemos olimpinėse žaidynėse D.Stagniūnas ir I.Tobias galėtų atstovauti Lietuvai. Ir pretenduoti į aukštus reitingus. Be to, kaskart, kaip ir Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago laikais, skambėtų Lietuvos vardas.
Viešųjų ryšių esmė - užčiuopti tinkamiausią momentą pasireklamuoti. Jo nepraleisti. Sužadinti teigiamas emocijas. Pasididžiavimą šalimi. Tai žino gastroliuojančios žvaigždės ir popiežiai. Pasako lietuviškai „labas vakaras“, „ačiū“, „ramybės, Lietuva!“ ir žiūrovai bei tikintieji svaigsta iš laimės. Nors Rygoje ta pati žvaigždė jau sveikinsis latviškai. O popiežius, kreipdamasis „Urbi et orbi“, ištars palinkėjimus ir kitomis kalbomis.
Politika nėra preciziška buhalterio sąmata. Nenumatanti jokių originalumo blyksnių ir išimčių. Didžioji politika visada lūkuriuoja tinkamos progos. Reklamuoti valstybę teigiamu aspektu. Išpešti kuo daugiau naudos valstybei. Mes savo progas praleidžiame. Dažniau matome, kaip mielai leidžiama svetimšaliams pakenkti valstybei. Užsienio, o ne Lietuvos investuotojai (tarkime, bankininkai) apipilami šimtų milijonų litų lengvatomis. Amerikietiškiems viljamsams „naudingai“ atiduodamos mūsų mažeikių naftos. Negi tik taip tenkinami mūsų valstybės interesai?
Rašyti komentarą