Apsaugok, Viešpatie, Klaipėdos senamiestį nuo tokios valstybės apsaugos

Apsaugok, Viešpatie, Klaipėdos senamiestį nuo tokios valstybės apsaugos

Atsiprašau visų, kurie savo gyvenimą pašventė istorijos saugojimui ir yra įsitikinę, kad visi tie pelėsiais ir kerpėm apaugę senamiesčių trobesiai liudys mūsų ateities kartoms tai, ką mes vadiname praeities atminimu. Šįkart būsiu nejautrus šiuo klausimu ir pasakysiu - neliudys. Nes valstybė juos taip saugoja, kad greitai beliks griuvėsių krūva. Todėl reikia kažką daryti.

Esu klaipėdietis ir, prisipažinsiu, dievinu Klaipėdos senamiestį. Aš jame klaidžioju rūkui dvelkiant virš grindinio ir žvelgdamas į senų pastatų raudonas plytas mėginu įsivaizduoti, kokios kadaise Klaipėdos legendos pro šalį praėjo. Man patinka visi tiek užkaboriai, apaugę vijokliais vasarą, pražydus gėlėms traukiantys įsimylėjėlius, kurie jas vienas kitam skina.

Aš žingsniuoju tais gatvių akmenimis ir žvelgiu į senų pastatų langus, per kuriuos mane stebi smalsios senamiesčio gyventojų akys. Kiek daug likimų čia jos matė. Kiek daug klaipėdiečių čia patyrė meilę Klaipėdai, laisvai kaip vėjas, beribei kaip Baltijos jūrai. 

Aš daugybę kartų svarsčiau, kad man reikėtų iškeliauti. Bet aš nemoku palikti šio miesto. Nes jį nuoširdžiai myliu. Ir jaučiuosi čia savas. Todėl vis dar esu čia. Ir tiesiog širdį spaudžia žvelgiant kaip tas mielas Klaipėdos senamiestis griūva. Tas senamiestis, kurį saugo valstybė.

Apsaugok, Viešpatie, mane nuo tokios valstybės apsaugos. 

Praėjusią vasarą Klaipėda regėjo, kaip vykstant rekonstrukcijos darbams senamiestyje griuvo bent pora namų, kurie yra įtraukti į valstybės kultūros vertybių registrą. O tai reiškia, kad tokiems objektams suteikiama ypatinga apsauga – nė plytos negalima pajudinti negavus leidimo.

Kultūros paveldo departamento valdininkai užsimojo griovėjams šimtatūkstantinėmis baudomis. Tuo metu kai kurie rekonstruktoriai atkirto, kad visos tų namų plytos buvo išsaugotos (jie jas sudėliojo į krūvą ir pažadėjo atstatyti taip, kaip buvo), kitaip rekonstrukcijos vykdyti buvo neįmanoma, nes pastatas – tiesiog tragiškos būklės, griuvo viskas vos palietus. Ir žinote ką? Tikiu jais. Tie pastatai daugelį metų buvo saugomi valstybės. Ką tai reiškia? 

Štai pavyzdys – Naujojoje Uosto gatvėje stovintis 5 numeriu pažymėtas pastatas šiuo metu taip saugomas, kad jau apgaubtas žalia skraiste, neleidžiančia ant pravažiuojančių automobilių užkristi kokiai plytai. Vos buvo prabilta apie tai, kad pastatą reikėtų rekonstruoti, o kad nekeltų jis pavojaus eismui, gal net patraukti šiek tiek toliau nuo gatvės, veiksmas persikėlė į teismus.

Susipyko valstybės institucijos – Kultūros paveldo departamento sprendimą, kad turi būti išsaugota pastato vieta ir tūris, teismui apskundė miesto savivaldybės valdininkai. Jūs įsivaizduokite, kiek čia darbo – krūva teisininkų ir valdininkų ginčijasi, teisėjai, narplioja, o už šį vakarėlį mokame mes. Nors tie pinigai daug efektyviau būtų panaudoti rekonstrukcijai, kuri šiuo metu nevyksta. 

Nevyksta, nes restauruoti pastatą taip, kad būtų išsaugotas jo tūris ir vieta, yra sudėtinga ir neapsimoka, ir sunku pritaikyti tokį pastatą šių dienų reikmėms. Tai geriau turėsim griuvėsių krūvą, išlaidas advokatams ir jokio pastato. Nes taip valstybė saugo istorinius namus. 

Dar kartą atsiprašau visų istorijos mylėtojų. Bet aš esu prieš valstybės saugomų pastatų sąrašus ir kultūros registrą. Nes tai baigiasi tuo, kuo netrukus baigsis ir visam Klaipėdos senamiesčiui – griuvėsiais.

Jau geriau klajosiu senamiesčiu, kuriame žmonės toliau kuria istoriją atnaujintuose pastatuose, o ne tuo ištrupėjusiu ir saugomu valstybės.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder