Ar dabar vaikai kitokie?

Ar dabar vaikai kitokie?

Per radiją ir televiziją vyksta bergždžios diskusijos apie tai, kad dabar vaikai kitokie. Kai aš buvau jūsų amžiaus, vaikai gerbė tėvus. Mes neatsikalbinėdavome. Mes nuolankiai paklusdavome savo pareigoms. Mes pasinaudodavome savo galimybėmis. Mes žinojome, kas yra kas - dažnai girdime taip kalbant pagyvenusius žmones. Dabar vaikai žino savo teises, bet nežino pareigų. Mokytojai skundžiasi, kad jiems trūksta pagarbos, kad mokiniai jų neklauso ir net 70 proc. mokytojų patiria mokinių psichologinį ar net fizinį smurtą. Mokytojai neturi priemonių apsaugoti kitą mokinį ir net save nuo smurtautojų.

Vienas mano buvęs studentas fizikas išvyko mokytojauti į Šalčininkų rajoną. Po kelių savaičių tas jaunas mokytojas atvažiavo pas mane pasitarti. Jis pasakė, kad mokiniai nedrausmingi, trukdo vesti pamokas, o vienas dvyliktokas jam smogė per veidą. Mokytojas, aukštas plačių pečių vaikinas, tam taip tėškė, kad tas visų akivaizdoje griuvo be sąmonės. „Kas dabar man bus?“ - klausė mokytojas. Pasakiau, kad tave tikriausiai nubaus, bet ateityje tau niekada nereikės daugiau raminti vaikų - per tavo pamokas jie bus drausmingi. Taip ir buvo. Ne vaikai, o švietimo sistema kalta, kad mokytojai prieš smurtautojus turi gintis teisme. Vaikai elgiasi pagal tas taisykles, kurias jiems sukuria suaugusieji, visuomenė. Todėl dabar kai kurie vaikai ne tokie, kokie turėtų būti. Dabar vaikai... - dūsauja seneliai.

Atsigręžęs į praeitį dažnas prisimena, kad būdamas jų amžiaus, daugelį kilometrų pėsčias vaikščiojo į mokyklą. Žiemą giliu sniegu. Pavasarį ir rudenį mokėsi ganydamas gyvulius. Padėdavo tėvams dirbti sunkius ūkio darbus. Buvo drausmingi. Mokinius už nedrausmingą elgesį bausdavo. Dabar mokinius į mokyklą vežioja geltoni autobusai, o jie vis tiek nedrausmingi ir nenori nei tėvams padėti, nei mokytis. Kita vertus, daug mokytojų dabar taip pat kitokie. Sunku suprasti mokytojus, kurie mano turintys mokyti tik savo dalyko, bet neturi auklėti žmogaus, mokyti jį teisingai elgtis visuomenėje, kad tai turi daryti tik socialiniai pedagogai. Mačiau, kad Indijoje, Japonijoje, Amerikoje ir kitose šalyse socialinių pedagogų nėra ir nereikia.

Galima idealizuoti senus laikus ir dejuoti, žiūrint į šių laikų jaunimą. Galima įrodinėti, kaip sunku buvo gyventi praeityje ir kaip lengvai viskas pasiekiama dabar. Kad ir ką kalbėtume, tačiau po tam tikro laiko mūsų atmintis tampa iškreipta. Ar gali būti, kad kiekviena karta yra tokia skirtinga, kad praeitis yra kartu „geros senos dienos“ ir „sunkios senos dienos?“ Vargu. Būdami vaikais, mes buvome ne tokie jau skirtingi nuo dabartinių vaikų. Tiesiog vyksta amžinas gyvenimo ciklas, amžinas konfliktas tarp kartų ir laipsniškas šių konfliktų sprendimas. Ir anksčiau buvo patyčių, ir anksčiau ne visi buvo drausmingi. Todėl buvo labai svarbus mokinio elgesio pažymys. Su blogu elgesio pažymiu mokinys negaudavo atestato įsilieti į visuomenę. Kodėl dabar elgesio pažymys tapo nereikšmingas? Juk jis atspindi asmenybę.

2000 metais psichologas Džefris Arnetas (Jeffrey Arnett) pastebėjo, kad pasaulyje iškilo naujas žmonių augimo etapas, kurį pavadino - iškylančia pilnametyste. Anksčiau mes tiesiai iš paauglystės peršokdavome į suaugystę (t.y. tapdavome suaugusiais), o dabar pastebimas laiko tarpas tarp šių gyvenimo etapų, kai išaugę iš paauglystės amžiaus paaugliai dar netampa suaugusiais. Modernios visuomenės progresas vis toliau nustumia suaugusiems būdingus pasirinkimus - sunkų darbą, vestuves, šeimą ir vaikų auginimą ir kitus - į dvidešimtuosius ir trisdešimtuosius gyvenimo metus. Todėl jaunimas dabar nesubręsta taip greitai, kaip kad būdavo anksčiau. Jis patenka į naują vystymosi etapą.

Dž.Arnetas ne pirmasis pastebėjo Vakarų pasaulyje besikeičiančio jaunimo elgesį. 1970 metais žurnale „The American Scholar“ (Amerikos mokslininkas) Kenetas Kenistonas (Kenneth Keniston) taip pat rašė, kad jis įžvelgia naują jaunimo permainingos klajonės tendenciją. Jaunimo elgesį keičia dabarties naujovės - žiniasklaida, internetas, begalinė gausa pasirinkimų jaunimui. Todėl jam vyresni žmonės, kuriems kompiuteriniai žaidimai ar internetas yra svetimi, atrodo keisti ir pasenę. Bet pagalvokime, ar mes pakeldavome rankas prieš technologijų viliones? Prisiminkime mūsų tėvų dejones, kurios lydėjo pirmųjų telefonų pasirodymą (kokia invazija, koks tinginys turi būti, kad skambintų telefonu užuot aplankęs kaimyną?). Dejuojame, kad „Google“ ir internetas kenkia vaikams, ardo jų atmintį ir bukina dėmesį (bet gal ir padeda, išlaisvindama jų protinius resursus ir darydama juos lankstesnius). Be abejonės, „Google“ keičia mūsų smegenis taip pat, kaip ir bet kas kitas, ką darome.

Tyrimai rodo, kad tarp kartų perduodamos žinios yra labai selektyvios. Mes ne tik nepilnai ir netiksliai prisimename savo patirtį, bet ta patirtis labai sustiprinama perduodant ją vieno klausytojo kitiems. Tai panašu į telefono efektą atminčiai. Tad ką mes atsimename ir kodėl? Pasirodo, kad mes geriausiai atsimename įvykius, įvykusius tarp 10 ir 30 savo gyvenimo metų. Galima manyti, jog taip yra todėl, kad jaunystėje įvyksta daugiausia malonių įvykių, kurie palieka pasekmes likusiam gyvenimui ir kad jaunystėje emocijos liejasi per kraštus. Taip mes geriau užkoduojame įvykius ir vėliau geriau atkuriame jų sukurtą atmintį. Todėl praeitis visada atrodo gražesnė, nei iš tikrųjų buvo. Geriausiai atsimename tuos įvykius, kurie susiję su gyvenimo pokyčiais, kaip mokyklos baigimas, vestuvės, nelaimingi atsitikimai ir nesėkmės, karai ar gamtinės nelaimės. Todėl ir aš prisimenu Antrojo pasaulinio karo pradžią, nors buvau dar visai mažas vaikas.

Albertos (Kanada) universiteto tyrėjai klausinėjo studentus iš karo apimtų šalių ir ramios, taikios Kanados, kokie įvykiai jiems padarė didžiausią psichologinį ar psichinį poveikį. Jie geriausiai prisiminė įvykius, kurie daugiausiai pakeitė jų gyvenimą, kurie buvo psichologiškai reikšmingiausi. Sustiprintą atmintį lemia paties įvykio prigimtis, jo svarbumas gyvenimo pokyčiui, ar tai būtų labai didelis (karas), ar nelabai didelis (šuniuko įsigijimas) įvykis.

Bet kaip visa tai susiję su dabarties vaikų problema? Žiūrėdami į savo gyvenimą kaip į svarbių ir reikšmingų pokyčių seką pastebime, kad kažkas vyksta negerai su dabartiniu jaunimu. Mes pamirštame kai kuriuos savo gyvenimo sąstingio periodus ir selektyviai sutelkiame mintis į ryškiausius momentus. Daugelis dar prisimena karą, okupacijas, pseudosocializmo griūtį, todėl nenuostabu, kad kai lyginame savo kupiną ryškių įvykių jaunystę su ramia interneto, kompiuterių, prekių ir paslaugų kupina dabartimi, šių dienų jaunimo vertinimas kenčia.

Dabartis yra labai trumparegė. Bet kuo toliau žvelgiame tolyn, tuo daugiau perspektyva tampa iškreipta. Savo prisiminimuose ir vertinimuose esame labai egocentriški. Mes lyginame, ką matome, su savo atmintimi, bet ne su faktais. Mes netgi nematome to, ką manome, jog matome. Mes viską matome per savo šydą, savo gyvenimus, savo gyvenimo virsmus, savo selektyvius atsiminimus. Taip mums patogu ir malonu galvoti, kad buvome geresni jaunystėje, nei kiti yra dabar. Nors mūsų tautinei mokyklai turėčiau daug priekaištų, aš kelis dešimtmečius stebėjausi, kokie žinių trokštantys vaikinai ir merginos ateina į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, turintys daug daugiau informacijos ir patirties, nei mano studijų laikais.

Ar pilnametystė iš tikrųjų ateina, ar yra sukuriama? Tiesa yra tokia, kad tapimas suaugusiu yra būtinumo ir pasirinkimo reikalas. Mes subręstame, kai turime subręsti. Žmonės yra nuostabiai prisitaikę tapti suaugę, kai reikia prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti savo viltis, kai šaukia aplinkybės. Žmogaus gyvenime yra poreikių hierarchija, piramidė, kuri iliustruoja, kad mes galime įžengti į aukštesnį savęs pažinimo ar savo sugebėjimų atskleidimo lygmenį tik tada, kai patenkiname pagrindinius poreikius, tokius kaip maistas ir pastogė. Kai žmonės yra priversti anksti prisiimti suaugusiųjų atsakomybes, jie tai padaro nepriklausomai nuo to, ar jų smegenys yra tam pasiruošusios. Todėl išvada seka tokia: jei privalome anksti užaugti, mes ir užaugame. Jei neprivalome - yra daug maloniau tai uždelsti.

Mokslo ir technologijų pažanga padarė subrendimą mažiau malonų. Visuomenei tobulėjant yra mažiau skubėjimo. Dabartiniams vaikams nereikia padėti tėvams dirbti sunkius ūkio darbus, ganyti gyvulius, perimti šeimos ūkį. Jie turi pakankamai laisvo laiko. Paauglystė nėra naujas augimo etapas. Ji yra galimybė realizuoti save gyvenimo etape, kuris visada potencialiai egzistavo. Nei mūsų smegenys, nei biologija staiga nepasikeitė iš esmės. Mes niekada anksčiau Lietuvoje neturėjome prabangios paauglystės, bet dabar jaunimas dažniau auga be kovos už būvį, už gyvenimą.

Tai, kad perėjimas iš paauglystės į suaugusių etapą dažnai apibūdinamas būtinumu įgyti aukštąjį išsilavinimą, nebūtinai yra gerai. Dėl tokio prievartinio subrendimo jaunimas gali ir nukentėti (kaip kitaip psichiatrai turėtų tiek pacientų?). Mes staigiai neįgijome naujo vystymosi etapo. Mes tik įgijome pasirinkimą ir laisvę mėgautis tuo, kas visada buvo privilegija. Prisiminkime, kaip elgesio normos veikė praeities žmonių elgesį. Moterys visais laikais alpdavo. Ar jos dabar tapo stipresnės? Vargu. Vyrai sunkiausius darbus atlikdavo savo raumenimis. Ar jie tapo silpnesni? Nebūtinai. Kaip skirtingai nuo mūsų iki šiol auga Azijos ir Afrikos šalių vaikai. Tačiau visur tie, kurie turi užaugti, užauga. Jie visada tai darė ir daro iki šiol. Ir gyvenimo kaita apsprendžia jų elgesį.

Pasirinkimo laisvė nėra kažkas lengvai įgyjama. Bet ji neturi atimti vaikų augimo laiko, vaikystės. Mes turime priimti privilegiją, siūlomą visuomenės pažangos ir mūsų pačių pasikeitusios socialinės padėties visuomenėje, privilegiją, suteiktą laimės gimti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Ne vystymosi būtinumo ar prerogatyvos. Ir niekuo nėra ypatingi šiuolaikiniai vaikai, jie nėra kitokie. Jie užaugs ir subręs, kai jiems reikės, ir taip greitai, kaip reikės. Ir jeigu jie turi laisvo laiko prailginti šį uždelstos suaugystės momentą, kas mes esame tokie, kad kaltintume juos už pasinaudojimą tuo?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį

„Redakcinės kolegijos tribūna“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder