Ar gali karys su žurnalistu bendrauti tarytum su ujamu šauktiniu?

Ar gali karys su žurnalistu bendrauti tarytum su ujamu šauktiniu?

Įsivaizduokite tokią situaciją - esate pakviečiamas į šventę, o kai į ją atvykstate, jus išspiria lauk kaip šunį. Su tokiais įvykiais kartais susiduria ne tik Nacionalinės kultūros premijos laureatė Viktorija Kuodytė, tačiau ir žurnalistai. Tuo teko įsitikinti ir man. Be to, situacija, kuri nutiko, puikiai atskleidė vieno kario požiūrį į žurnalistus: "Matau, kad nesutarsime".

O istorija prasidėjo ankstų kovo 9-osios rytą, kai sulaukėme kiekvieną darbo dieną skelbiamos Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko darbotvarkės. Joje buvo pranešta, kad uostamiesčio vadovas 15 val. 30 min. ketina dalyvauti Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos šventiniame renginyje, skirtame pažymėti 30-asias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines.

Pranešta, kad renginys įvyks Liepojos g. 5, kur įsikūręs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas.

Reikėtų akcentuoti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės darbotvarkė yra specialiai siunčiama žurnalistams, kad šie ne tik būtų informuoti, kokiais džiaugsmais ir vargais užsiėmę mūsų miesto valdantieji, bet, jeigu yra ūpo, žurnalistai ir patys atvyktų į susitikimus, posėdžius ir šventes.

Būtent darbotvarkėse dėl to nurodoma net ir vieta, kurioje turėtų įvykti susitikimas ar renginys.

Pamaniau - artėja kovo 11-oji, tad publikacija apie tai, jog kariai prisimena laisvės kainą, būtų graži dovana ne tik kariuomenei, tačiau ir skaitytojams. Taigi, nusprendžiau tam skirti savo laiko. Ypač, kai apie renginį jau paskelbta viešai ir jame dalyvauja miesto vadovas.

Tad po 15 valandos atvykęs į Dragūnų batalioną prisistačiau esantis korespondentu ir, žinoma, papasakojau apie savo ketinimus parengti publikaciją apie gražų batalione vykstantį renginį. Netrukus prasidėjo registracija, malonūs kariai paprašė mano asmens dokumento, o užsirašę duomenis paprašė minutę kitą luktelėti.

Verta pažymėti, kad ir kolegoms anksčiau problemų patenkant į čia vykusius renginius nekildavo.

Ilgai laukti nereikėjo. Netrukus į laukimo kambarį įžengė uniformą dėvintis vyras, kuris, išgirdęs, kad esu žurnalistas, pasakė, jog renginys... nėra viešas.

Ir kad mano atvykimas iš viso turėjo būti derinamas iš anksto. Sutrikau. Žurnalistai paprastai apie savo atvykimą į vieną ar kitą renginį, apie kurį jau yra skelbiama viešai, praneša itin retai. Nes tiesiog nereikia. Štai įsivaizduokite korespondentą, kuris derina su organizatoriais savo atvykimą į, pavyzdžiui, Kaziuko mugę. Ne kažką, tiesa? Žinoma, kariuomenė - čia tau ne Kaziuko mugė, tad jos norą kontroliuoti patekimą į karinę teritoriją taip pat galima suprasti. Tačiau kodėl apie tai, kad žiniasklaidos atstovai nėra pageidaujami šiame renginyje, nebuvo užsiminta anksčiau? Ir kodėl jie nėra čia pageidaujami? Ar galima "saugumo sumetimais" pateisinti kokios nors valstybės institucijos norą išvengti žiniasklaidos dėmesio? Ir išvis - ką kariuomenė gali slėpti kovo 11-osios paminėjime? Aš suprantu situaciją, kai žurnalistai negali fiksuoti karinėje teritorijoje esančios technikos, dokumentų ir panašiai. Tačiau į klausimą, ką tokio slapto galima užfiksuoti Nepriklausomybės atkūrimo metinių renginyje, iki šiol nerandu atsakymo. Gal mero kalbą?

Tęsiam istoriją. Uniformą dėvinčiam vyriškiui dar kartą pasiteiravus, ar mano atvykimas buvo suderintas, mėginau aiškintis situaciją su kolege telefonu. Pokalbio metu nusprendėme - greičiausiai nieko nepešime. Tad neliko nieko kito, kaip tik žingsniuoti per duris lauk. Galvoje dėliojau planą, kad reikėtų išsiaiškinti šią situaciją su Krašto apsaugos ministerijos viešųjų ryšių skyriumi, kuris rūpinasi žiniasklaidos santykiais su kariuomene.

Tačiau jau atsisukus į duris mane netikėtai sustabdė uniformą dėvinčio vyriškio griežtų klausimų pliūpsnis: kas aš toks? Tai koks mano tikslas? Parašyti straipsnį? Apie ką? Pono tonas tapo vis grubesnis ir agresyvesnis. Ko gero, būseną, kai prieš tave stovi tavo tardymu užsiimantis karys, žvelgiantis tave it į kokį valstybės priešą, galima apibūdinti tik vienaip - pažeminimas.

Labai konkrečiai, kaip ir dera kariuomenėje, atsakęs į pono užduotus klausimus, išgirdau vieną frazę, kurią galiu pacituoti, nes ją prisimenu ypač ryškiai: "Matau, kad nesutarsime".

Kariuomenės įvaizdis mano akyse pakilo iki kone neregėtų aukštumų. Turbūt tam, kad sutartume, turėjau lenktis prieš jį ant kelių kaip prieš kokį Dievą ir melsti, kad įleistų, lyg kokio išganymo.

Ar gali karys su žurnalistu bendrauti tarytum su ujamu šauktiniu? Nenoriu tikėti, kad jis taip gali bendrauti net su šauktiniu.

Tačiau kariuomenės atstovo reakciją į mano atvykimą gal ir galima suprasti. Juk parodyti žurnalistams jų vietą praktiškai visus moko mūsų šalies premjeras, kuris naglai ištrina vieno posėdžio įrašą, kuris būtų galėjęs atskleisti, ar praimas pavadino žurnalistus mešlavabaliais. O valstybės vadovo pasiteiravę, kur šis ketina atostogauti, žurnalistai, taigi, kartu ir visa tauta, išgirdo, kad čia ne jų reikalas.

Galbūt panašaus bendravimo su žiniasklaida mokosi ir mūsų šalies kariuomenė? Juk ne mūsų reikalas, kokius minėjimus jie rengia, tiesa?

P.S. Po įvykusio incidento nusiunčiau į Krašto apsaugos ministeriją paklausimą. Tačiau atsakymo vis dar nesulaukiau. Kai tik sulauksiu, būtinai be jokių papildomų savo komentarų jį pateiksiu.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder