Euro kursui JAV dolerio atžvilgiu krentant iki rekordinių žemumų, o euro zonos valstybėms kuriant planus, kaip gelbėti su didelėmis problemomis susidūrusias Pietų Europos valstybes, vis dažniau kyla klausimas, ar mūsų šaliai vis dar verta galvotrūkčiais siekti atsisakyti lito ir įsivesti eurą. Vieni ekonomistai teigia, kad norint išlikti konkurencingiems ir pakelti šalies ekonomiką euro įsivedimas yra tiesiog būtinas, o siekis atitikti euro įsivedimui reikalingus Mastrichto kriterijus yra ekonomiškai sveikas dalykas. Kiti gi mano, jog šie kriterijai yra žalingi ir neįgyvendinami, o ir paties euro nauda mūsų ekonomikai yra abejotina. Aišku viena – Lietuva jau viena koja euro zonoje ir ten mes esame nuo tada, kai litas buvo su euru susietas stabiliu kursu, tačiau ar nacionalinės valiutos verta atsisakyti visiškai?
Žvelgiant į dabartinę situaciją Europoje ir ypač turint omeny pastarojo mėnesio įvykius Graikijoje peršasi išvada, jog neverta. Paaiškėjo, jog ši šalis nebuvo pasiruošus įstoti į eurozoną ir norėdama ten patekti suklastojo atitikimo Mastrichto kriterijams duomenis. Vienas pagrindinių Mastrichto reikalavimų yra tai, jog bet kurios į eurozoną patekti norinčios valstybės biudžeto deficitas negali viršyti šios oficialiai nustatytos 3 proc. ribos. Situacija atrodytų paprasta – Graikija nebuvo pasiruošus eurui, klastojo duomenis ir to pasakoje ją užgriuvo milžiniško mąsto ekonominiai sunkumai. Taigi kalta Graikija. Euras niekuo dėtas. Visgi grįžkime į realybę. Jeigu pažvelgtume į kitų eurozonos valstybių biudžetų deficitus, tai iš 16 Europos Sąjungos (ES) šalių mažiausias, yra Liuksemburgo (4,2 proc.), didžiausias - Airijos (14,7 proc.). Taigi, reikia aiškiai pasakyti, kad Mastrichto sutartis neoficialiai yra suspenduota, kadangi jos iš esmės niekas šiandien nesilaiko. Nesilaiko absoliučiai niekas, netgi didžiosios ES valstybės senbūvės, kaip kad Prancūzija ir Vokietija – pagrindinės Mastrichto kriterijų įvedimo iniciatorės.
Žiūrint iš Lietuvos pozicijų, šioje vietoje, iškyla klausimas – ar tokiame europiniame kontekste būtina skubėti laikytis keliamų biudžeto deficito reikalavimų ir dar labiau veržtis diržus stengiantis, kaip galima greičiau išokti į vis sunkiau „puškuojantį“ euro garvežį? Nepamirškime, jog biudžeto reguliavimas yra svarbus kiekvienos šalies ekonomikos valdymo instrumentas, o mūsų atveju tai yra iš esmės yra paskutinis mūsų ekoniminės laisvės matmuo. Protingas sprendimas iš Vyriausybės pusės būtų ne kiekvienais metais nustatinėti vis skirtingą, jokiais skaičiais ar matavimais nepagrįstą, euro įsivedimo datą, o paprasčiausiai deklaruoti, jog į eurozoną bus stojama tada, kada būsim tam pasiruošę. Tokio pobūdžio datos nustatymai ir „perstatymai“ man vis labiau panašėja į tarybinio laikotarpio penkmečio planus. Antra vertus, išmintinga, savo piliečių gerbūviu susirūpinusi valstybė didžiausią dėmesį visų pirmą kreiptų į nedarbo rodiklius, o ne į sausą atitikimą Mastrichto kriterijams, kas savaime neneša ne tik jokios informacijos apie šalyje esantį nedarbo lygį, bet ir jokios apčiuopiamos ekonominės naudos. „Neskanius“ tokios politikos rezultatus mano manymu gan greitai turėsime galimybę pamatyti į eurozoną intensyviai besiruošiančioje Estijoje, kur nedarbo rodikliai siekia net apie 20 proc. Nedarbas ir kardinalus pinigų sumažėjimas rinkoje – defliacija, visada išliks didžiausiu ekonominių bei socialinių problemų šalyje šaltiniu ir visada yra blogiau už infliaciją ar kiek padidėjusį valstybės biudžeto deficitą.
Kalbant apie patį euro įvedimą, kaip valstybiniu lygiu priimamą ir neva į šalies gyventojų gerovės didinimą nukreiptą sprendimą, man kyla daugybė abejonių. Jų kyla ne vien dėl to, jog savos valiutos atsisakymas yra tarsi dalies šalies tapatybės, nacionalinės vertybės atsisakymas. Šį argumentą, nors ir svarų, kol kas atmeskime. Visiškas lito atsisakymas taip pat reiškia ir atsisakymą nuo ekonominės laisvės, galimybės vykdyti bent iš dalies nepriklausomą pinigų politiką. Aišku dalies šios nepriklausomybės mes netekome susieję litą su euru ir tokiu būdu prarasdami vieną svarbiausių makroekonominės politikos svertų – pinigų emisiją. Aišku tik laikas parodys ar tai buvo mūsų valstybei išties naudingas žingsnis ar baisi ekonominė klaida, tačiau ne vienas ekonomistas dabar pastebi, jog Graikijai nepriklausant eurozonai, ši, ištikus panašiai krizei, turėtų galimybę devalvuoti savo valiutą ir taip bent užtikrinti pajamas iš atpigusio eksporto užsienio rinkose. Yra net pasigirdę humoristinių siūlymų, jog Graikijai ko gero net apsimokėtų laikinai išstoti iš eurozonos – įsivesti savo valiutą, ją devalvuoti, susitvarkyti savo ekonomiką ir tada vėl įsivesti eurą. Klausimas tik kam to reikia, jei su šia valiuta siejasi tiek daug ekonominių problemų? Bet kokiu atveju motyvo kodėl reiktų atsisakyti savo valiutos vis dažniau pasigendama, o ekonominės krizės kontekste palankesnėje situacijoje neabejotinai atsiduria būtent tos šalys, kurios vis dar džiaugiasi teise leisti pinigus. Euro įsivedimo šalininkų argumentai aiškūs – stabili valiuta ES regiono atžvilgiu, valiutinės rizikos nebuvimas, taip pat nebus konvertavimo sąnaudų ir panašiai. Tačiau jeigu kur nors eini privalai aiškiai suvokti kur veda tavo pasirinktas kelias. Todėl, turint omeny pastarojo mėnesio įvykius, trumpai pasvarstykime kur gi mes einame, ką gi mums duos eurozona, galų gale kaip ji atrodys po 10 metų. Man, pavyzdžiui, jau dabar visiškai aišku, jog teritorija kontroliuojanti pinigų leidimą, bet nevaldanti atskirų jos dalių biudžetų, anksčiau ar vėliau paklius į didelę bėdą. Kad euras ir toliau funkcionuotų, ateityje turi būti mažų įvesta atskirų eurozonos valstybių biudžetų kontrolė, o galbūt netgi bendras biudžetas. Klausymas ar mes to norime, ar mums to reikia ir tam esame pasiruošę? Aš manau ne. Deja, apie tai mūsų valdančiųjų tarpe neesama jokios diskusijos – lietuviškasis garvežys ir toliau iš inercijos, neskaičiuodamas nei aukų, nei praradimų, puškuoja ‚išsvajotosios“ eurozonos link.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą