Ar reikia sveiko miesto?

Vytautas VALEVIČIUS

Sveikų miestų projektas buvo ir išlieka populiarus pasaulyje. Jį remia Pasaulio sveikatos organizacija. Apie populiarumą liudija kad ir spalio mėnesio straipsnis „Lancet“ žurnale apie sveikų mietų judėjimą Kinijoje. Apie jo rezultatus liudija vidutinio gyvenimo trukmė, kuri 1950 metais buvo 35 metai, 1990 išaugo iki 68, o 2015 metais sudarė 76 metus. Priminsiu, kad Lietuvoje 2015 metais jis buvo 74,47 metų. Aišku, sunku lyginti Kinijos miestus su Klaipėda, bet sveikatos judėjimo veiklos efektyvumas daugiau nei akivaizdus. Mūsų problemos ne visuomet sutampa su kitų, gal ir panašių miestų, problemomis, tačiau veiklos principai gali būti tie patys.

Kilęs šiaurės Amerikoje, Europoje sveikų miestų judėjimas paplito gana greitai, PSO netgi teko riboti narių skaičių. Pastaraisiais metais bandoma apsiriboti 100 miestų, nors Turkija bei Rusija stengiasi turėti jų daug. Klaipėda oficialiai tapo sveikų miestų judėjimo nariu 2010 spalio 25 dieną, nors meras parašą „padėjo“ 2011 vasario 21. Kodėl tiek daug norinčių ir tiek nedaug priimtų? Atsakymas nėra labai paprastas.

Pirma dalyvavimo sveikų miestų judėjime sąlyga – politikų ir kitų gyventojų įtikinamas noras rūpintis gyventojų sveikata ir gerove. Antra sąlyga – moksliškai sekti gyventojų sveikatos sąlygas ir turėti įgyvendinamus blogų sąlygų keitimo planus (projektus). Trečia sąlyga – sugebėjimas vienyti skirtingas gyventojų institucijas šių planų įgyvendinimui. Tai reiškia, kad ne viena savivaldybė ar gatvės komitetas stengiasi ir daro, bet kad šioje veikloje dalyvauja NVO, švietimo bei religinės bendruomenės, privačios įmonės ar paslaugų teikėjai. Lyg ir viskas aišku. Bet su politikais būna visko: pažada ir PAMIRŠTA.

Nenoriu to teigti apie visus. Tai būtų neteisinga. Gerų pavyzdžių pilna visame pasaulyje. Štai Čekijoje sveikų miestų judėjimas apima 53 procentus visų gyventojų, Anglijoje sveikų miestų tinklas jungia per trisdešimt miestų, Portugalijoje – 34 ir taip toliau. Vardinu todėl, jog noriu parodyti, kad sveikų miestų judėjimas yra apėmęs visą pasaulį. Tik pas mus jis kažkodėl gęsta. Ko gi trūksta?

Agis Tsouros, kuris vadovavo sveikų miestų judėjimui Europoje nuo 1989 iki 2015 metų, šių metų pradžioje parašė laišką apie sveikų miestų judėjimo patirtį. Ne visuomet aš su juo sutinku, bet darant išvadas galima pateikti du principus, kurie sudaro sveikų miestų esmę:

1. Inovatyvumas (naujovių siekimas ir diegimas).
2. Tarpstruktūrinis bendradarbiavimas (privatus, viešas ir nevyriausybinis sektoriai).

Ar tie principai gali būti įgyvendinti Klaipėdoje? Ir taip, ir ne. Iki šiol buvo ne vienas atvejis, kuris rėmėsi vienu ar abiem šiais principais. Kaip sėkmingus pavyzdžius galiu pateikti miesto viešojo transporto ekologizavimą ar Architektų klubo veiklą. Čia iš tų tik du, per šiuos penkerius metų jų yra daugiau. Ir ne visuomet svarbu, kad jo siektų vienas žmogus, svarbu, kad būtų bendra kryptis, kuri sukurtų tendenciją. Mieste turime aibę problemų, kurių sprendimus turime nustatyti patys, nelaukdami pagalbos iš „centro“ ar Europos Sąjungos. Vaikai nutukę, fiziškai apsnūdę, daugelis pasiligoję. Kas turi tuo rūpintis, jei ne patys gyventojai ir jų rinkti politikai? Triukšmas ar smarvė po langais „miegamuosiuose“ rajonuose. Kas tuo turi rūpintis? Patys gyventojai ir jų rinkti politikai. Negali patekti pas gydytoją, laiku nesuteikta pagalba? Kas turi rodyti iniciatyvą? Patys gyventojai ir jų rinkti politikai.