Ar Šventoji yra šventa?

Pozicija

Dažnas įvažiuodamas į Šventąją stebisi, kad gyvenvietė nė iš tolo neprimena nei išsvajoto poilsio kampelio, nei žvejų kaimo. Pakelėse riogso pradėtų ir nebaigtų statyti poilsinių griuvėsiai, o ir veikiančios toli gražu neprimena žmogaus ir gamtos darnos.

Vienintelis naujesnis sprendimas - katalikų bažnyčia, primenanti į jūrą besiveržiantį laivą, tačiau ją tebekausto pastoliai. Ne itin vilioja ir sovietmečiu sudygę pigūs mediniai nameliai, nes iš lauko jie atrodo gerokai pasenę ir vien į juos pažiūrėjus kūną persmelkia drėgmė.

Kai kurie šių laikų kūriniai demonstruoja naujųjų lietuvių skonį ir primena, kad esame Europos pauodegys, kur treningai, skusta galva ir alaus butelis rankoje yra tikro lietuvio etalonas.

Dviračių takas pasitinka statybomis - tai bene vienintelis kampelis, kur nors šis tas daroma kuriant turizmo infrastruktūrą. Tik, deja, dauguma išdygusių namų neturi nieko bendra su vietos tradicija.

Kur dingo sumanymas įrengti kuršių istorijos stoteles? Pakeliui sutūpusios gėlėse skendinčios žvejų trobelės - jau tik prisiminimai...

Vienintelis Šventosios pranašumas prieš Palangą - mažiau grūsties paplūdimyje. Tačiau triukšmu, sklindančiu iš kavinių, centrinė Šventosios gatvė jau vejasi "basanavičynę" (tautos patriarchas net nesvajojo apie tokią garbę) ir vargu, ar kas nors ruošiasi tuos vestuvių muzikantus iš ten išrūkyti. O kam? Juk, jei žmonės sėdi, vadinasi, jiems patinka. O kliento noras - šventas.

Bet juk klientų yra įvairių. Ar ne protingiau būtų Palangos savivaldybės strategams, pasitarus su specialistais, parengti aiškią gyvenvietės raidos koncepciją ir žmonėms aiškiai pasakyti, kokią Šventąją turėsime ateityje?

Ar naktibaldoms nepakanka Palangos? Kodėl nepaskirsčius poilsiautojų? Jiems, žinoma, neįsakysi, bet pasiūlyti galima. Ramybę, sportą, ypač jūrinį, vietinėmis tradicijomis pagrįstą kultūrą vertinančių žmonių Lietuvoje netrūksta, o jei tokia kryptimi plėtojama Šventoji atsigautų, žinia apie tai per šiuolaikines informacijos priemones pasiektų ir didmiesčiuose dūstančius vakariečius.

Kad žmonėms reikia ne tik J. Basanavičiaus gatvės "egzekucijų", patvirtins užsakovų negalintys atsiginti kaimo turizmo sodybų šeimininkai Rytų Lietuvoje.

O ką veikia patys šventojiškiai? Žvejų kolūkis seniai iširo. Kas atgavęs žemę karštligiškai ieško būdų privilioti poilsiautojus, o kas iš nevilties pusvelčiui parduoda aukso kasyklos vertės sklypą gudreivoms iš didmiesčių, o tie jau žinos, kaip iš jo išspausti pinigų.

Žemės grąžinimo reikalai apraizgyti gandais ir įstatymų pinklėmis, jos savininkai - kuršių palikuonys - beviltiškai skėsčioja rankomis. O čia dar Būtingės monstras, pasiglemžęs jų tėvų žemę, su vietiniais gyventojais labai "nesiceremonija". Ir nenori girdėti apie jokią Europos praktiką, nes Lietuvos valdžia visai neverčia ta kryptimi mąstyti. Mokesčiai iš terminalo eina į biudžetą, o kas iš to lieka Šventajai? Tiek, kiek nubyra nuo Vilniaus Palangai, o čia - jau kaip meras bus malonus...

Rugsėjo pabaigoje Šventojoje vykusi tarptautinė mokslinė konferencija parodė, kad užmegzti dialogą tarp mokslininkų ir valdininkų nesiseka. Susirinkom, pakalbėjom, išsiaiškinom skaudžiausius Šventosios kultūros paveldo, rekreacijos, socialinės raidos bei aplinkosaugos klausimus ir paaiškėjo, kad jie terūpi tik mokslininkams bei daliai eilinių šventojiškių.

Archeologijos patriarchė prof. R. Rimantienė dar kartą priminė, kokios neįkainojamos akmens amžiaus vertybės buvo rastos Šventojoje ir kiek dar jų glūdi po žeme, kuri dabar yra privačiuose sklypuose. Kitur miesto valdžia griebtųsi inicijuoti tyrinėjimus, tartųsi su savininkais, pultų visiems girtis, skatintų autorius rašyti knygas, leistų atvirukus, per galvas verstųsi ieškodama būdų, kaip iš radimviečių padaryti patrauklų lankomą objektą (įvairaus pobūdžio archeologinių atodangų ir kitaip įrengtų ekspozicijų yra kaimyniniuose kraštuose, tik mes nenorim mokytis).

Bet Šventoji sugeba viską nuslėpti. Kas iš poilsiautojų yra girdėję apie Eliją? Kas matė šios 15-17 a. klestėjusios įvairiatautės gyvenvietės radinius, kas žino, ką slepia ją nuplovusi jūra ir ką atpusto kopų smėlis?

M. Balčius, Kuršių draugijos pirmininkas, laiko radinius savo privačioje kolekcijoje namuose ir rodo tik draugams. Ir teisingai daro. Nes už Šventosios kultūros paveldą niekas neatsakingas, niekas neieško būdų, kaip susitarti su privatininkais ir padaryti radinius prieinamus visiems.

Ar daug kas žino, kad Šventosios apylinkėse 20 a. pradžioje gyveno daugiau latvių nei lietuvių? Ne, jie nebuvo jokie kolonistai, tai - jų protėvių kuršių žemė. Paprasčiausiai, kol kairysis Šventosios krantas su Elija ir Būtinge priklausė Kuršui, jie per keletą šimtmečių sulatvėjo - taip, kaip jų kaimynai - iš kuršių kilę žemaičiai - Lietuvos Kunigaikštystėje sulietuvėjo.

Dar ne taip seniai Šventoji galėjo išsaugoti būdingus Kuržemės architektūros fragmentus, vietiniai latviai galėjo puoselėti savo kalbą ir tautosaką, o poilsiautojai būtų džiuginami jų dainų ir šokių, pajustų latviškų Joninių tradiciją, savitą miestelio dvasią, kurios ilgai nepamirštų. Ir daug sužinotų. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje tie, kas gali, ne visada nori. Tautinių mažumų departamentas irgi nieko nepasiūlo.

Tiesa, yra žmonių, kuriems tai rūpi. Jie po kruopelytę rankioja tautosakos ir kalbos turtus, fotografuoja tradicinės architektūros objektus, nes žino, kad kitąmet jų nebebus. Rašoma uosto istorija, atkuriamas senosios Elijos paveikslas, tiriama reta pajūrio augmenija, atliekami aplinkos taršos tyrimai... Bet panašu, kad tie, kurių rankose yra valdžia, kurie už mokesčių mokėtojų pinigus turi padėti žmonėms kurti gerovę, mokslininkų balso ir pasiūlymų nenori girdėti.

Konferencija pasidomėjo tik vienas kitas tiesiogiai su pranešimų temomis susijusio verslo atstovas. Pasirodė ir prieš rinkimus balsus viliojantys kelių partijų kandidatai į Seimą (tiesa, pranešimų jie neklausė). O valdininkų nei iš Palangos, nei iš Vilniaus nesutikome, nors jis buvo ne tik kviesti, bet ir pasišovė būti organizatoriais, t.y. pažadėjo skirti vieną kitą litą konferencijai surengti. Mokslininkų minčių girdėti jie nepanoro. Juk jiems išsilavinimo netrūksta, jie visada geriau žino, ką reikia daryti. Panašu, kad geriausia - nieko. Kur kas paprasčiau išpardavinėti žemes piniguočiams, ir kiekvienas suks čia savo biznį be jokio išankstinio susitarimo, be reglamentų ir be jokių ceremonijų su vietiniais gyventojais.

Vietiniams reikalinga valdžios pagalba, įstatymų svertai, kad jie savo žemėje jaustųsi saugūs ir turėtų už ko stvertis, nes pinigų jie paprastai neturi. O turtingų veikėjų kalba su valdininkais nebūna tuščia.

Mokslininkų nerimas taip pat nėra svarus argumentas - jie yra idealistai, svajoja per toli į priekį, nesirūpina šiandiena, nori išsaugoti kažką, kas centrinės Šventosios gatvės kavinėse neturi jokios vertės.

Viskas be galo pažįstama. Tik ar nesigailėsime? Išsklaidę kuršius, sunaikinę pajūrio etnografinius požymius, užstatę archeologines radimvietes, iškirtę miškus pastatysime prabangius viešbučius, išklosime trinkelėmis paplūdimį, pasodinsime palmių (tiks ir plastmasinės), fotografuosimės su beždžionėmis, kas porą žingsnių pristeigsime picerijų, iš kurių plyšaus rusiškas "popsas", be vargo konkuruojantis su jūros mūša, ir - "Welcome to Lithuanian California!"

Tik tikroji Kalifornija - didelė, vandenyno pakrantė ilga, ten ištisai vasara. Be to, ten galima išgirsti ir geros muzikos, pasėdėti tylesniame kampelyje, o Lietuva, mėgdžiodama amerikonus, padarys "monkės biznį".

Tautos kova už priėjimą prie jūros triumfuos: pelnysis kelios šeimos, o kiti skraidys į Turkiją, kurioje ne tik šilčiau, bet ir saugiau, ypač, kai pagalvoji apie įmanomą avariją Būtingės terminale. Ji gali paversti pragaru net "Paršelio rojų".

Kuršių protėviai, pavadinę upę Šventąja, davė mums priesaką, o kas jo negirdi, tas sulauks atpildo. Tai bus mūsų vaikai.

Dalia KISELIŪNAITĖ