Auksinio rytojaus nebus

Auksinio rytojaus nebus

Sąjūdžio šauklys A. Kaušpėdas: "Auksinio rytojaus nebus"

Tokio menko pasitikėjimo Vyriausybės vadovu dar nebuvo per visą nepriklausomybės istoriją. Ar tokie žmonės gali vadovauti visam šalies ekonominiam gyvenimui? - “Respublika” klausė vieno iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, architekto ir verslininko Algirdo KAUŠPĖDO.

- Aš galiu kalbėti apie savo veiklos sektorių, nes geriausiai žinau statybų reikalus. Vyriausybė kažką kalba apie renovacijos programą, o ji atrodo labai apgailėtinai, niekas šioje srityje nevyksta.

Visas statybų sektorius tikisi daug darbo, bet pati programa, matyt, jau pernelyg giliai kažkur įstrigusi. Ir atrodo, kad niekas net nesirūpina, kad žmonėms nėra priimtinos pačios valdžios siūlomos sąlygos. Natūralu, kad sename daugiabutyje gyvenantys pagyvenę žmonės, gaunantys apkarpytas pensijas, jokiu būdu nenori dar ir įsipareigojimų bankams.

Yra kaip yra: valstybės vyrai kalba apie renovacijos eigą, o aš tiesiog nematau nei statybos kranų, nei pastoliais uždengtų daugiabučių. Pasižiūri, o jų tiesiog nėra, tad kalbėjimas apie programos vykdymą tiesiog neturi prasmės.

- Kaip vertinate situaciją, kai premjeras giriasi prasidedančiu ekonomikos atsigavimu, nauju darbo vietų kūrimu, tačiau paprastas žmogus to nejaučia - didėja nedarbas, šilumos, degalų, maisto kainos?

- Aš situaciją vertinu objektyviai ir matau, kad Europos kontekste Lietuva tėra mažas rajonas. Daug didelių stebuklų mes ir negalime padaryti, nes esame glaudžiai surišti su globaliniu kontekstu.

O jis yra toks: Europoje žmonės labai ilgai gyveno per gerai, tad ateityje visiems be išimties teks nustoti svaigti apie progresą. Progreso nebus. Visi susiverš diržus labai ilgam. Europoje nebegalima svajoti apie auksinį rytojų, kurio tikrai nebus.

- O kokios tikitės Lietuvos ateities, nes iš čia išvažiuoja jauni žmonės, kurie yra ne tik mokesčių mokėtojai, bet ir tautos ateitis?

- Vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Tikrai žinau labai daug žmonių, kurie užsienyje padirbėjo, pasimokė, apsilaužė sparnus ir grįžo į Lietuvą. Pavyzdžiui, mano dukra Algė mokosi Anglijoje ir jau nusprendė, kad grįš į Lietuvą.

Lietuviai yra judrūs, išvažiuoja, patiria gyvenimo universitetus svetur ir tai nėra nieko bloga. Juo labiau kad gyvename provincialiame Europos užkampyje.

- Ką manote apie tai, kad svarbiausių visuomenės veikėjų populiarumo lentelėje visuomet gerą vietą užima privataus užsienio banko patarėjas Gitanas Nausėda, kuris prieš krizę lietuvius skatino skolintis, o sunkmečiu badė pirštu, kaip mes blogai darėme?

- Šis atvejis yra gana geras pavyzdys, kad net ir būdamas mokslų daktaru žmogus kartais nelabai suvokia ką daro. Arba suvokia, bet veikia jausdamas tam tikrus įsipareigojimus savo darbovietei.

- Kaip turėtų elgtis Lietuvos Vyriausybė, kurios viršūne piliečiai visiškai nepasitiki?

- Aš dabar ir nelabai matau, kad kas nors veržtųsi į šios valdžios vietą, o juo labiau - turėtų konstruktyvių, bent jau man suprantamų pasiūlymų. Labai lengva rėkti, kad viskas yra blogai - yra net tokių partijų, kurios vien tuo užsiima.

Mane irgi galima kritikuoti, koks aš netobulas atlikėjas ir negražus žmogus. Bet juk nuo to niekas nepasikeis - eik pats į sceną ir dainuok.

- Sakėte, kad auksinio rytojaus neverta tikėtis, tad kokią Lietuvos ateitį matote?

- Nematau nei labai juodo, nei balto rytojaus. Svajones turime pamiršti ir stengtis dirbti tik viena linija - iš svetur atvežti kaip įmanoma daugiau pinigų. Aš kalbu apie jau didėjantį įmonių produkcijos eksportą, o tai rodo, kad veiklūs lietuviai bent jau mąsto tinkama linkme.

Jeigu sugebėsime taip mąstydami užsidirbti kitur, o ta nemėgstama valdžia bent netrukdys, galbūt po truputį krizės sukeltas visuotinis išgąstis kiek aptirps.

Dabar lietuviai bankuose laiko daugiausia pinigų nei kada nors yra laikę. Žmonės nieko neišleidžia, nes nežino, kas bus rytoj. Tai yra ir Vyriausybės bėda, kuri apskritai nekalba apie rytojaus garantijas.

- Ką jūs pasiūlytumėte Lietuvos valdžiai?

- Pirmiausia pasimokyti iš prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri savo darbą atlieka labai teisingai, o ypač - viešųjų ryšių srityje. Tai, beje, įkvepia tuos pačius rytojaus nematančius žmones.

Bet Lietuvos piliečių gyvenimas nepagerės nei prie šios, nei prie ją pakeisiančios Vyriausybės. Šalies paveikslas liks toks pat. Esminių pokyčių nepajusime ir todėl, kad Lietuvoje dabar yra labai daug pavargusių žmonių, kurie tik reikalauja dėmesio. Mano požiūris yra kitoks - pirmiausia reikia parodyti dėmesį pačiam sau, kapstytis, veikti.

Tik nereikia pamiršti, kad mes Europoje nesame vieni. Dar nežinia, kuo baigsis tai, kas dabar vyksta Šiaurės Afrikoje. Nekalbant apie naftos ir kitų produktų kainų pasaulinį kilimą, gali būti, kad pusę Europos tiesiog užplūs pabėgėliai iš kariaujančių kraštų.

Žinoma, nesinori to linkėti, tačiau galbūt kada nors su dideliu ilgesiu prisiminsime, kad gyventi 2011 metais Lietuvoje buvo labai gera. Pavojus iš Afrikos sukilimų jau yra labai rimtas.

Guodžia tik tai, kad mūsų žemyne, o konkrečiai - Nyderlanduose, Prancūzijoje - stiprėja tautiniai judėjimai, žmonės pradeda radikaliau žiūrėti į savo kultūros, visuomenės apsaugą.

Vis garsiau girdimas ir griežtesnis požiūris į iki šiol nežabotą toleranciją, kuri valstybėse jau įnešė pernelyg daug netvarkos.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder