Pilietiškai elgtis baisoka. Geriau pilietiškai nusitrinti. Kaip ta trumpalaikė kreida. Lengviau „Facebook“ taškytis srutomis. Anonimiškai apkandžioti žinomus asmenis internetiniuose dienraščiuose. O vaikams patartina kiurksoti namie prie kompiuterių. Jei ir įbes nosį į kokią nors pornografiją, niekas neapkaltins tėvų. Už vaiko nepriežiūrą. Jei rūsyje tarp uogienės stiklainių pauostys klijų, taip pat niekas tėvų neapkaltins. Nes nematys. O jei pamatys išsvyruojantį iš rūsio, pagalvos, kad užsikrėtė pandeminiu gripu. Ar nusilpo nuo per didelių mokslo krūvių.
Ar nepastebėjote, kaip mūsų viešai besireiškiančios mintys yra kategoriškai aptalžomos. Kažkam pasirodo, kad esi pavojingas. Kažkam, kad kvailys. Kažkam, kad arogantiškai pasipūtęs. Kasdien, pasitalžydami, spaudydami kompiuterių klaviatūras, mes, patys to nenujausdami, siekiame vieno dalyko. Jau net dramatiškai vienodo visiems. Nepriklausomai nuo svorio, ūgio, plaukų spalvos. Mes instinktyviai ir atkakliai siekiame, kad visi susiniveliuotume. Būtume vienodi, kaip konvejeriu riedantys tušti trilitriniai stiklainiai. Ir jei koks stiklainis sušunka „ne, aš dvilitrinis!“, konvejerio prižiūrėtojai tuoj siekia jį suskaldyti. Nes dvilitrinis jau anomalija. Atotrūkis nuo stiklainių bandos.
Mes patys tramdome vieni kitus. Tramdome savyje ir kituose vis dar jaučiantį, neabejingą žmogų. Žmogų, kuriam vis dar skauda. Ir apklijuojame vieni kitus etiketėmis. O jei kas - apkaltiname sovietinį, buržuazinį, komunistinį, liberalųjį, snobišką ar dar kitokį mąstymą. Kažkokį dar nepribaigtą „kontrą“. Tačiau pagalvokime. Istorinės situacijos keičiasi, o žmonės vis vien lieka tokie patys. Pasiruošę linčiuoti. Bet tik tada išdrįstantys linčiuoti, kai gali pasislėpti teisuolėje minioje. Tik kažkada kaltino monarchus, cezarius, chanus, Montekius, eserus, buožes, Kubilių. O dabar įžvelgia „kurmius“, „agentus“, „provokatorius“, „išnaudotojus“. Ir vaiką su kreidele. Kreidą atimti. Vaiką įbauginti. Tegul reiškiasi tik per valstybines šventes. Paskirtoje vietoje. Su geltonais, žaliais ir raudonais balionais.
Tarsi tas vaikas būtų „agurkinių“ grupuotė. Irgi gerokai išpūsta. Nes kaip pagąsdinsi tautą, jei jokių baisių grupuočių neliks? Nors, jei mūsų policija, atitrūkusi nuo kreidelinių šišų, iš tikrųjų imtų doroti įvairias grupuotes, Lietuva labai greitai nustotų kurti XXI a. folklorą. Apie nenugalimuosius, visur esančius ir teisinguosius banditus. Nes organizuotų banditų Lietuvoje gal tik keli procentai. Jei sugebame suskaičiuoti pensininkus, medikus, mokytojus, bedarbius, emigrantus, gal ir banditus galime susiskaičiuoti? Turėti tikslią jų apskaitą. Paskelbti procentą ir nuvainikuoti.
Tačiau kas tie banditai? Matyt, per mažai kenkia. Žmonių spontaniška pilietinė raiška, matyt, kenkia labiau.
Žmogus, jei nori pilietiškai pasireikšti, turi prašyti savivaldybės leidimo. Ar jaučiate, kaip tai absurdiška. Kažkoks valdininkėlis už mus sprendžia, kokią valandą Jonas ar Petras gali pilietiškai pratrykšti. Tarsi lakštingala. Iš anksto suderinęs čiulbėjimo laiką, vietą bei čiulbesio žodžius. Ir tas valdininkėlis net nesupranta, koks jis, dalydamas panašius leidimus, yra tragikomiškas. Tarsi leistų lietui lyti, saulei šviesti ar savo parašu kaitaliotų vėjo kryptis. Nors nieko keisto. Žmonija visada balansuoja tarp originalumo (veržlumo) ir bailumo (taisyklių). Kad bailumas originalumą pristabdytų.
Tačiau net pats didžiausias bailys nebūtų sugalvojęs, kad ką nors išgąsdins kreidelėmis užrašytas žodis „Tiesos“. Juk ne dinamito paprašė. Ne banką užpuolė. Ne stotį užminavo. Tad galime pasigirti. Kitos valstybės baidosi teroristų, žemės drebėjimų, taifūnų. O Marijos žemės pareigūnus gali išgąsdinti žodis „Tiesos“. Užsieniečiai pagalvotų, kad lietuvių kalboje „Tiesos“ reiškia teroristų bombą. Ar pusantro talibo ir pustrečio Osamos. Ar kas nors labai šlykštaus. Rodomo vienu pirštu. Blogiausia, kad Letuvoje ne visada suprantame, jog ir vėl apsijuokėme.
Rašyti komentarą