Bendrinė "baškytė" prieš konkretų Fiodorovą

Bendrinė "baškytė" prieš konkretų Fiodorovą

Jeigu Vyriausybei pavyks įgyvendinti šią savaitę paskelbtą planą kitų metų biudžete 5 proc. sumažinti valstybės valdymo išlaidas, galėsime sakyti, kad valdžioje turime rimtą, atsakingų žmonių kompaniją. Kuri šiai šaliai gali nuveikti kai ką naudinga. Visiškai nesvarbu, pritariame tų žmonių ideologijai ar ne. Galime ginčytis dėl to, kurioms sritims viešųjų finansų (kitaip tariant, biudžeto) išteklius buvo nukreipęs konservatorių-liberalų ministrų kabinetas ir kaip tuos srautus iš naujo perskirsto Algirdo Butkevićiaus koalicinė vyriausybė - tai viena iš politikos įgyvendinimo priemonių. Svarbu, kad pinigų dalybos netaptų proto ribas peržengiančia bakchalalija, o politikos darytojai nevirstų banaliai švaistūnais. Pavyzdžių savo istorijoje turime gausių.

Tačiau finansų ministro Rimanto Šadžiaus Seimo liberalų frakcijoje pristatytą planą įgyvendinti bus žiauriai sunku. Tiesiau pasakius, tų priežasčių, dėl kurių 5 proc. valdymo išlaidų mažinimo programa gali virsti pliuškiu, yra nepalyginamai daugiau, nei tų, dėl kurių ji gali baigtis sėkmingai. Viena vertus, dėl kelių principinių dalykų. Valdymo išlaidas sunkiausia karpyti tada, kada šalies ūkis auga ir nėra jokių apčiuopiamų grėsmių, dėl kurių turėtų stoti ar pradėti ristis žemyn. Šioje koalicinėje vyriausybėje, kurioje skirtingoms partijoms atstovaujantys ministrai labiau susitelkę valdyti kuo reikšmingesnius pinigų srautus, nei įgyvendinti tam tikras politines idėjas, kiekvienas karpymas yra peilis.

Kita vertus, visas valdymo aparatas yra suinteresuotas, kad jokio mažinimo nebūtų niekada, net sunkmečiu tam priešinasi tokioms idėjoms su užsidegimu, visa, šiais atvejais nežinia iš kur atsirandančia kūrybine galia ir, kaip taisyklė, dažniausiai pavykusiais bandymais įtikinti karpymą sumaniusius politikus, esą negalima "susinti" valstybės tarnybos. Atsispirti tokiam argumentui yra pragariškai sunku, ypač jei neturi aiškių vertinimo, valdiškos tarnybos efektyvumo ir kokybės kriterijų. O bandymai vertinimo sistemą sukurti visada baigėsi vienodai blogai. Paskutinįsyk - to paties p. Kubiliaus laikais.

Tiesą sakant, p. Kubiliui jo "pjaustymo per gyvą mėsą" (suprantama, valdininkijos kūno) akcijos baigėsi išvis komiškai. Kūrybingoji valdininkija iš jo gerokai pasišaipė. Buvęs premjeras 2009 m. pavasarį paskubėjo paskelbti, esą jo vadovaujamai vyriausybei pavyko sumažinti apie 4000 valdininkų etatų. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms "Verslo žinių"žurnalistai suskaičiavo, kad etatai, kaip etatai, tačiau dirbančių valdininkų radosi 600 daugiau. Tuo metu įsibėgėjant sunkmečiui, kasdien dešimtimis ir šimtais gausėjo Darbo biržos klientų, tačiau toje armijoje netekusių darbo valdininkų tebuvo vienetai. Išaiškėjo vieša paslaptis: ministerijose ir kitose valdžios institucijose buvo tūkstančiai neužimtų darbo vietų, kurioms buvo skiriasi asignavimai, tačiau ten niekas nedirbo. Ir, kas svarbiausia, niekam dėl to nebuvo nei blogiau, nei geriau.

Ponui Kubiliui šiuo požiūriu galėtume uždėti pliusą dėl to, kad jo iniciatyvos, kurių rezultatai, kaip paaiškėjo, buvo gerokai kuklesni, nei tikėtasi ir skelbta, leido bent jau iškuopti dalį valdiškose institucijose susikaupusio mėšlo neužimtų etatų forma. Ir tai nereiškia, kad dabartinei valdžiai bus lengviau, nes jos atstovai esą turi daugiau valstybės valdymo patirties, yra gudresni ir žino valstybės institucijų struktūrą kaip savo penkis pirštus. Manau, tą neblogai supranta p. Šadžius: nelygu, ar griežta yra jo politinė valia įgyvendinti planą iki galo. Ne manipuliuojant skaičiais, struktūromis ir tų pačių rodiklių optimizavimu, o realiai mažinant valdymo išlaidų sąnaudas. Ne remiantis politinėmis simpatijomis ar lojalumu, o efektyvumu ir kompetencija.

Dar vienas svarbus aspektas panašia tema. "Europarlamentauti" išeinantis aplinkos apsaugos ministras Valentinas Mazuronis pasinaudojo proga nepratęsti darbo sutarčių devyniais svarbių valstybės institucijų vadovais. Nepratęstos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorės Vidos Augulienės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, Marijampolės ir Alytaus regioninių aplinkos apsaugos departamentų direktorių Vytauto Jaškevičiaus ir Česlovo Meržvinsko, Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus Raimondo Sakalausko, generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus Rimanto Prūsaičio, Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus Kastyčio Tumino ir Augalų genų banko direktoriaus Bronislovo Gelvonauskio.

Ponas Mazuronis tvirtina esąs įsitikinęs, kad tokio lygio valstybės institucijų vadovų rotacija yra principingai svarbus dalykas. Premjeras šiuo atveju lyg ir konkretesnis: šių institucijų vadovai nepateisino lūkesčių, todėl jiems parodytos durys. Aplinkos ministerija procesas, regis, nesibaigs. Pasirodė žinių, esą netrukus tas pat laukia kai kurių Finansų ministerijos pavaldžių institucijų vadovams. Apie kai kuriuos iš jų - išvis nieko nesame girdėję, keli - gerai pažįstami. Gal pora tokių, kurių veidus išvydus per TV jau darosi bloga.

Galima būtų paploti už tai, kad Vyriausybėje randasi šiuolaikiško požiūrio į valstybės tarnybą ir jos įstaigų vadovų darbo principus. Vien jau nuostata, kad užsisėdėjimas nėra geras dalykas bet kur, o gal net kenksmingas kūrybingam žmogui, ko verta.

Vis dėlto niekaip negaliu nuginti įkyrios minties: o kuo blogesnis valstybės tarnyboje bendrinis "sakalauskas" ar bendrinė "baškytė" už tą konkretų Sergejų Fiodorovą (apie jį iki šiol buvo žinoma tiktai, kad jis teisiamos Seimo narės Vitalijos Vonžutainės vyras), balandį laimėjusį konkursą į Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) direktoriaus pareigas.

Kas nors paaiškintų šią bendrinę problemą - būtų ramiau.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder