Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas į Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Žalgirio salę nurodė grąžinti tris dailininko Antano Beinaravičiaus tapytus batalinius paveikslus šlovingiausio mūšio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje tema. Drobės iš ten buvo pašalintos p. Oleko pirmtakės Rasos Juknevičienės laikais. Eilinis pilietis į KAM Žalgirio salę vargu ar pateks per visą savo gyvenimą. Tačiau dailininkas, tapęs tris paveikslus už 52 tūkst. mokesčių mokėtojų litų, spėjo išgarsėti ne iš pačios geriausios pusės. Reikalas tas, kad meninėje Žalgirio batalijos masuotėje p. Beinaravičius pavaizdavo buvusį KA ministrą Gediminą Kirkilą ir ilgametį viceministrą Joną Gečą. Šiedu personažai – be šarvų, vilkį šiuolaikiniais kostiumais.
Skandalas kilo 2010-ųjų pradžioje. Jo herojų reakcija buvo skirtinga. Ponas Kirkilas apskritai neigė, ką nors apie tai žinąs: nors ir matė tuos paveikslus, bet savo atvaizdo juose neįžiūrėjo. Ponas Gečas išvis niekam nieko nekomentavo. O tokiu būdu išgarsėjęs tapytojas stojo įžeisto menininko pozon, žiniasklaidai grasino teismais ir koneveikė žurnalistus. Dabar – po p. Oleko iniciatyvos paveikslus sugrąžinti į buvusią vietą, p. Beinaravičius tvirtina norėjęs papokštauti - tai tarp menininkų nesąs retas dalykas ir apgailestavo, apgailestavo, kad tokį humorą suprato toli gražu ne visi ir reikalas buvo gerokai politizuotas (pagal ELTA).
Sakyčiau, neblogas politizuotas humoras. Politikas ir valdininkas užsako keletą drobių už mokesčių mokėtojų pinigus. Drobes tapantis dailininkas tuojau ima pokštauti ir į 15 amžiaus motyvą įpaišo du paveikslus už mokesčių mokėtojų pinigus užsakiusios institucijos vadovus. Koksai subtilus humoras. Tiesą sakant, manau, kad tai tokia mentalinė Bizantija. Tokių pokštų išties žino pasaulio dailės istorija, tačiau panašiai buvo elgiamasi nebent dažniau viduramžiais: paveikslus užsakę vyskupai paveiksluose savo atvaizdus pageidavo matyti šventųjų gretose. Didžiausi bailiai – generolais. Sakoma, kad šiais laikais tai labai madinga tarp naujųjų turčių posovietinėse šalyse. Skirtumas tik tas, kad turčiai už paveiksluose atsispindinčias svajones susimoka savais pinigais.
Autentiška p. Beinaravičiaus viešo paaiškinimo citata: „Žinote, dalininkai dažnai taip daro, ir senaisiais laikais taip darydavo, įtapo kartais kažkokį konkretų žmogų. Aš pagalvojau, kad G. Kirkilas kadangi ministras, o ministerija – mecenatas šito projekto, na tai aš jį ten biškutį, ne konkretų bet prototipą tokį, įtapiau kraštelyje. Čia toks žaidimas.” (žurnalistė Eglė Rašimaitė)
Ponas Beinaravičius, žinia, pokštavo už KAM biudžeto pinigus. 2003 m. KAM ir dailininko A. Beinaravičiaus sutartyje nurodyta: „Nutapyti paveikslą – figūrinę kompozicija „Žlgirio mūšis“, kurios išmatavimai 4,80 m x 2,30 m. Autorinis atlyginimas už paveikslo sukūrimą sudaro 29 412 Lt.” Ministerijai paveikslas perduotas po to, kai 2004 m. buvo iškilmingai pristatytas Seime, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 14-ąsias metines. Kitus tris paveikslus šia istorine tema A. Beinaravičius KAM perdavė 2005 m. gruodį. 2004 m. KAM ir dailininko A. Beinaravičiaus sutartyje nurodoma: „Nutapyti tris paveikslus Žalgirio mūšio tema, dviejų išmatavimai 2 m x 2,70, vieno 2 m x 1, 70m. Autorinis atlyginimas už trijų paveikslų sukūrimą sudaro 52 941 Lt“.
Patyriau, kad menininkui bizantiškas momentas šiuo konkrečiu atveju buvo nesuprantamas. Kita vertus, galbūt 2010-aisiais, šią istoriją paskelbus leidiniui, kuriame man tada teko dirbti, jį ėmė šioks toks gėdos jausmas. Nespėliosiu: gyvename laisvoje šalyje, kurioje žmonės ir XXI amžiuje yra laisvi pasirinkti dvaro dailininko vaidmenį, jeigu kitaip nesugeba realizuoti savo tikro ar tariamo talento. A.Beinaravičiaus paveikslų yra ir kitose valdžios įstaigose. Socialdemokratų valdymo metu, dešimt dailininko darbų įsigijo ir Vidaus reikalų ministerija (VRM). Turto valdymo ir ūkio departamentas pas A. Beinaravičių 2002 m. užsakė ir įsigijo paveikslus „Pavasaris”, „Vasara”, „Vakaras”, „Didžioji Nidos kopa”, „Pilka diena”, „Keista diena”, „Ramus vakaras”, „Upelis”, „Prie upelio”, „Prie ežero”, jie VRM atsiėjo 22 989 Lt.
Socialdemokratai dėl kilusio erzelio tada spiegė, esą ponų Kirkilo ir Gečo reinkarnacijos į viduramžių riterių istoriją žiniasklaidai „pardavusi“ p. Juknevičienė. Nors buvusi ministrė prie šios istorijos buvo prisidėjusi mažiausiai. Nebent tuo, kad nelaidydama pagiežingų kaltinimų ir pasinaudojusi KAM Žalgirio salės remontu, skandalingą tapybą tyliai pašalino. Iki 2010-ųjų ši istorija brendo savo logika, kuri visiškai nepriklausė nei nuo p. Juknevičienės, nei nuo turkų žvalgybos agentų ministerijoje.
Priežastis: p. Beinaravičius, greičiausiai ir gyvi jo tapybos herojai, vienu metu nebeįsiteko tarp KAM Žalgirio salės sienų. Tapytojui, ko gero norėjosi platesnės auditorijos, herojams – matyt, jiems įsivaizduojant šitokiu būdu patekus į istoriją, stojosi noras įsiamžinimu pasipuikuoti. Kitaip negalėčiau paaiškinti logiškai, kodėl maždaug 2009-aisiais paveikslų autoriui kilo mintis vienoje socialdemokratams artimoje leidykloje išleisti specialų Žalgirio mūšiui skirtą pakabinamą kalendorių ir jo viršelyje išspausdinti ne bet kokį serijos paveikslą, o tą, iš kurio į auditoriją žvelgė įsiamžinusio p. Kirkilo žvilgsnis. Kad ir ką tada ar dabar sakytų autorius ir kiti socialdemokratai, kažkodėl tuo metu visiems tos leidyklos darbuotojams buvo aišku, kas čia toks ir kodėl jis čia. Su toje firmoje įprasta bizantiška pagarba ir kitais atributais.
O p. Oleko sprendimas man rodo tik viena: pirmtakų ministerijoje, apskritai konservatorių nekenčiama taip, kad galima ne tik sudaryti politinius aljansus su sukčiais. Vardan tos neapykantos galima reabilituoti mokesčių pinigais su humoru pasižaidusius šmikius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą