Esu pensininkas, dažnai murmantis, kad gaunu mažą pensiją, kad neatgautas indėlis, kad brangi dešra. Tačiau pasiklausęs, ką mąsto jauni žmonės apie dabartinį gyvenimą, esu šokiruotas. Ta Lietuvos dalis, kuri mokosi, studijuoja, tik ir svajoja palikti Lietuvą. Ji jiems - ašarų pakalnė. Tie, kurie nesimoko, nori tik vogti, plėšti.
Tad kilo mintis, ar mes, pensininkai, teisūs, iš visų politikų reikalaudami antklodę tempti tik į mūsų, pagyvenusių žmonių, pusę. Pradėjau tuo abejoti.
Taip, nesame laimingi, tikriausiai nesame gimę geriausiais laikais, bet ar galime reikalauti, jog visi tik ir rūpintųsi mumis, kad galėtume mirti sotūs ir viskuo aprūpinti. To siekdami tikrai nebūsime sotūs ir laimingi, nes mirsime gyvendami tarp banditų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą