Dar kartą apie Lietuvos sąrašą

Lietuvos sąrašas – tai vienas iš piliečiams siūlomų būdų pasipriešinti dabartinei grupuočių savivalei ir susigrąžinti valstybę. Tai visuomenei susikurti teikiama demokratinės, padorios ir teisingos Lietuvos alternatyva. Tokiai alternatyvai įgyvendinti reikia plataus piliečių susitelkimo ir seimo daugumos. Ar tai įmanoma šiandien? Juk valdančių grupuočių pusėje jėga, pinigai, slaptosios tarnybos, didelė dalis žiniasklaidos, o visuomenė – sutrikusi, nusivylusi, įbauginta, menkai organizuota ir politiškai abejinga. Vis dėlto lieka gyva respublikoniška viltis, kad žmonių laisvės ir padorumo siekis, draugystė ir pasitikėjimas gali įveikti cinišką ir korumpuotą jėgą. Tačiau tokią viltį sustiprinti ir naują sveiką politinę bangą sukelti įmanoma tik nepasidavus įprastai partinei nomenklatūrinei logikai, tik primityvią kovą dėl valdžios keičiant tarnyste ir bendrais įsipareigojimais. Tik pasitikint laisva visuomene ir jos išmintimi.

Lietuvos sąrašas būtų valdžios savivalei nepritariančių piliečių į seimą iškelti arba jų paremti žmonės, kurie įsipareigotų per ketverius metus įgyvendinti šių piliečių siūlomą valstybės išgydymo, demokratinės Respublikos atkūrimo programą. Būtent tokia nepartinės partijos idėja sulaukė mokslininkų, menininkų, vietos bendruomenių lyderių, sąžiningų valstybės tarnautojų paramos. Ji ėmė telkti žmones. Visuomenė pradėjo Lietuvos sąrašą auginti kaip Daukanto aikštėje prasikalusį savą augalą. Lieka tartis, kaip šį augalą toliau prižiūrėti, formuoti, stiprinti. Svarbu sukurti patikimas jungtis, sutarti dėl bendro veikimo su tikromis partijomis, pritariančiomis Sąrašo siekiams. Tos jungtys gali būti įvairios.

Džiugu, kai bendrų siekių turinti nauja „Drąsos kelio“ partija skinasi aikštės augalo žiedus ir merkia juos į savo partinę vazą, kai ji imasi rūpintis Lietuvos sąrašu. Tai geras kelias. Tačiau gal gali būti ir dar geresnių? Gal verta aptarti visus būdus ir pasirinkti tokį, kuris leistų rudens rinkimuose sutelkti didžiausią demokratinių permainų bangą? Bet kokiu atveju būtina neprarasti laisvos kūrybos dvasios ir tarnystės idėjos. Visa pilietinė talka netektų prasmės, jei į seimą einantys nauji junginiai pavirstų tik dar viena jėgos grupuote, veikiančia pagal įprastas nomenkaltūros primestas žaidimo taisykles.