Viešas pareiškimas
Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo departamento direktoriui,
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padaliniui,
Klaipėdos apygardos prokuratūrai,
Klaipėdos miesto merui,
Klaipėdos miesto savivaldybės paminklosaugos skyriui
Klaipėdos senoji architektūra (pastatai ir urbanistinė struktūra) XX-XXI a. patyrė tris dideles naikinimo bangas: 1944-1945 m. karo, 1945-1969 m. pokario, 1987 m. ir iki šiol besitęsiančią.
Kovo 31 d. netekome dar vieno istorinio bei architektūrinio Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto ir miesto istorijos paminklo (Manto g. 20). Šio pastato architektūrinę bei istorinę vertę jau apibrėžė žymus Klaipėdos paveldo tyrinėtojas J. Tatoris savo knygoje "Klaipėdos urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų". Tai buvo vienas iš nedaugelio išlikusių XVIII a. Klaipėdos pastatų. Jis buvo pastatytas 1781 m. Jame įsikūrė miesto prieglauda - ligoninė. XIX a. viduryje pastate buvo moterų prieglauda. (p. 219). Tai vienas seniausių iki šio pavasario išlikusių sveikatos - slaugos įstaigos pastatų. 1905-1908 m. jame veikė pirmoji Klaipėdos krašte profesionaliai ruošusi pedagogus mokytojų seminarija (p. 211). 1920-1936 m. name įsikūrė pirmoji Klaipėdos miesto biblioteka, kuri netrukus tapo miesto kultūrinio gyvenimo centru (p. 234). Manoma, kad 1926 m. name pradėjo darbą pirmasis Klaipėdoje muziejus (p. 234).
Atrodytų, kad vien žodžių "pirmasis/oji" ir "vienas seniausių" turėtų užtekti šiam paminklui saugoti. Nėra jokio pagrindo išsisukinėti teigiant, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis specialistas Ramūnas Bartkus ar architektė Margarita Ramanauskienė nežinojo šių faktų ar ši informacija buvo jiems nepasiekiama.
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistai savo ekspertizėmis pritarė šio pastato šeimininko I. Boriko veiksmams sunaikinti paminklą palaipsniui - pradžioje sugriovus vidines sienas (pastato vidinis išplanavimas) ir suardžius stogą, o vėliau nugriovus tris iš keturių pagrindinių sienų. Esant tokiai padėčiai, vienintelės likusios ir toliau nesaugomos fasado sienos būklė pablogėjo. I. Boriko teiginys apie gilesnių pamatų nebuvimą - dar kartą patvirtina minėtų specialistų ekspertizių nekompetentingumą ir sąmoningą neatlikimą savo tiesioginių pareigų arba I. Boriko norą nusimesti nuo savo pečių atsakomybę. Kovo 31 užkabinus metalinius lynus su traktorių bei kitos technikos pagalba buvo nugriauta paskutinė autentiška pastato siena. Tokie veiksmai neprimena nei restauracijos, nei rekonstrukcijos. Panašiai pokaryje sovietiniais tankais sugriautos lietuvininkų Jokūbo evangelikų liuteronų bažnyčios sienos.
Jau daugiau nei dešimt metų, kai tokie precedentai tapo Klaipėdos kasdienybe. Klaipėda nebetenka savo išskirtinio veido - istorinio, architektūrinio, urbanistinio paveldo. Atsižvelgdami į tragišką paminklotvarkos bei paminklosaugos būklę šiame mieste reikalaujame:
1. Kad visos minėtos institucijos ištirtų Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistų, architektų, projektuotojų, darbų užsakovo ir vykdytojų bei objekto savininko veiksmų teisėtumą.
2. Kad ištirtų, ar nėra Lietuvos Baudžiamojo kodekso pažeidimo požymių.
3. Kad būtų nustatyta jų kaltė ir padaryta žala paveldui.
4. Kad būtų paviešinti ir maksimaliomis bausmėmis nubausti visi nusikaltusieji.
5. Kad savininko lėšomis būtų restauruotas visas pastatas ir skirta maksimali bauda.
Klaipėdos miestiečiai: Dainius Elertas, Sigitas Jablonskis, Arūnas Grušas, Kęstutis Demereckas, dr. Vacys Vaivada, Egidijus Zajacas, Egidijus Baranauskas, Vitalija Andrulytė, Romaldas Adomavičius, Alfonsas Mažūnas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą