Viešas pareiškimas
LR Prezidentui, Seimo pirmininkui, ministrui pirmininkui
Mes, visuomenės atstovai, mokslininkai, eiliniai piliečiai, politikai su dideliu nerimu stebime tą padėtį, kuri klostosi šiandien pajūrio gamtosauginių problemų, jo vystymosi perspektyvų ir Lietuvos jūros pakrantės ateities atžvilgiu.
Atsakingų institucijų veiksmuose pastebimas akivaizdus neapgalvotas, moksliškai neargumentuotas, ekonomiškai nepagrįstas ir nekoordinuotas priemonių taikymas, kuris primena smėlio žaidimus, valstybei ir visuomenei kainuojančius milijonus litų. Priimami trumpalaikiai, neefektyvūs, moksliškai nepagrįsti sprendimai, kurie tik blogina ekologinę pajūrio padėtį.
Tokie, mes manome, buvo Klaipėdos uosto gilinimo darbai, Palangos tilto rekonstrukcija, sugriovę nusistovėjusią hidrogeologinę ir ekologinę pusiausvyrą, kuolų ir šakų užtvarų pynimai, senosios Palangos tilto bunos atstatymo darbai ir, pagaliau, smėlio pilstymo paplūdimyje epopėja, kas akivaizdžiai byloja apie atsakingų institucijų nesugebėjimą efektyviai ir iš esmės spręsti grėsmingai augančias Lietuvos pajūrio problemas. Toks požiūris į vos keliasdešimt kilometrų besitęsiantį jūros pakrantės ruožą, kurį Lietuva įgijo nemaža istorine kaina ir mūsų politikos šviesuolių dėka, - netoleruotinas.
Visos civilizuotos valstybės savo klestėjimą ir gerovę visais laikais sieja su jūra, su jos dėka atsiveriančiomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis galimybėmis bei siekia jas maksimaliai ir išmintingai išnaudoti. Tuo tarpu Lietuva, jos valdžios institucijų atstovai, iš sovietmečio paveldėję pajūrio "uždraustos zonos" sindromą, nesugeba iki šiol atsiverti jūrai, pasauliui, valstybės gerovę ir įtaką sieti su ja. Iki šiol visiškai neišnaudotos Lietuvos jūros pakrantės rekreacinės, turistinės industrijos galimybės, nevystoma jos infrastruktūra - nėra poilsio ir pramogų kompleksų, šiuolaikinių motelių ir kempingų, ekologinių atraktyvių transporto priemonių, nerenovuojamas istorinis-kultūrinis paveldas, nėra jachtų ir pramoginio laivyno uostų ir prieplaukų, jų infrastruktūros ir pan. Manome, nenormalu ir tai, kad didžiausias Lietuvos kurortas - Palanga - neturi ir būtiniausių socialinės paskirties objektų - bendruomenės namų, socialinės pagalbos centrų ir pan. Miesto plėtrą akivaizdžiai stabdo nepateisinamai užsitęsę detaliojo plano patvirtinimo klausimai. Didelį nerimą kelia ir kasdien gamtosauginėje zonoje dygstantys neteisėti statiniai, kotedžai ir tvoros, nuolat atidėliojami pagrindinio pajūrio objekto - Šventosios uosto, turinčio ir istorinę reikšmę, - atstatymo darbai.
Mes įsitikinę, kad visas šias problemas įmanoma - kaip rodo pasaulinė praktika - išspręsti tik apdairiai derinant gamtosaugines priemones su jų racionaliu pritaikymu rekreacijos ir turizmo poreikiamas, tik deramai įvertinus tų priemonių bei naujų stambių objektų poveikį gamtai ir aplinkai. Ir čia reikalingas platus šiuolaikiškas ir valstybinis, o ne atskirų interesų pradiktuotas požiūris į tokių tarpusavio susijusių problemų sprendimą.
Todėl, įvertinę visas šias aplinkybes, mes manome, jog sprendžiant pajūrio išsaugojimo ir vystymo problemas būtina laikytis tokių pagrindinių nuostatų ir sprendimų:
1. Lietuvos jūros pakrantės išsaugojimo ir vystymo problemas reikia spręsti sistemiškai ir kompleksiškai, sujungiant gamtosaugines problemas su ekonominių, socialinių ir kultūrinių problemų sprendimais.
2.Šioms nuostatoms realizuoti būtina atlikti ir paruošti išsamią, kompleksinę jūros kranto pokyčių procesų ir naujų technologinių objektų poveikio gamtai studiją, pasitelkus ne tik mūsų mokslininkų ir ekspertų pajėgas, bet ir šiam tikslui panaudojus užsienio ekspertų patirtį ir mokslinę bazę.
3. Paruošti šių studijų pagrindu plačią valstybinę programą kompleksiniam pajūrio regiono problemų ir vystymo tikslų sprendimui.
4. Sukurti nuolat veikiantį koordinacinį komitetą, į kuriame dirbtų ekspertai, mokslininkai, valstybės ir savivaldybių institucijų atstovai, suinteresuoti verslo ir visuomenės veikėjai, atsakingi už atskirų programos krypčių realizavimą.
Tokio projekto įgyvendinimui būtinos bendros, kryptingos ir koordinuotos visų į šį regioną įeinančių savivaldybių, valstybės ir verslo struktūrų pastangos, lėšų kooperavimas ir racionalus panaudojimas. Papildomos galimybės tokiam regioniniam projektui realizuoti atsiveria naujo ES biudžeto 2007-2013 metams perspektyvoje, kurioje didžiausias dėmesys ir bus skiriamas regionų plėtrai, gamtosaugai ir turizmo plėtrai.
Kita vertus, jau šiandien būtina imtis neatidėliotinų paplūdimių ir jūros pakrantės išsaugojimo priemonių, be kurių galima sulaukti negrįžtamų pasekmių. Prie tokių priemonių priskiriame skubų Šventosios uosto molo prolaužos likvidavimą, bei uosto atstatymo darbus.
Kviečiame visus šalies ateičiai neabejingus žmones, visus pajūrio gyventojus, mokslininkus, visuomenės veikėjus ir valdžios atstovus bei institucijas palaikyti šias idėjas tam, kad būtų priimti būtini sprendimai tokios valstybinės kompleksinės pajūrio atgaivinimo programos paruošimui. Tam, kad visų mūsų ir svečių mėgstamas pajūris išliktų šalies vizitine kortele, sveikatos ir gerovės šaltiniu ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms.
Europos krantų mokslo ir technologijų federacijos Lietuvos asociacijos prezidentas prof. A. M. Olšauskas
Informacinės visuomenės ir žinių ekonomikos instituto "Baltijos forumas" direktorius V. Žylė
Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narys K. Meškys
Lietuvos žuvininkystės gamintojų asociacijos filialo direktorius V. Butavičius
Šventosios bendruomenės pirmininkė R. Skripkauskienė
Palangos senbuvių bendruomenės pirmininkas R. Kubilius
Palangos žemaičių draugijos pirmininkas A. Narmontas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą