Demokratiją kompromituojanti bevaldystė baigiasi?

Savaitės komentaras

Laukiant balsavimo Seime dėl Gedimino Kirkilo Vyriausybės programos, visai tiktų prisiminti žymųjį Amerikos komiką Mortą Sahlą, kuris prieš kelis dešimtmečius, per Votergeito skandalą, susikompromitavusį prezidentą Ričardą Niksoną siūlė vertinti tokiu kampu: "Ar iš šio žmogaus jūs pirktumėte dėvėtą automobilį?"

Per tokią prizmę vertinant paskirtąjį mažumos Vyriausybės premjerą Lietuvoje, regis, galima būtų bent jau pagalvoti. Jau vien dėl to, kad G. Kirkilui pavyko pasiekti nelabai įsivaizduojamą dalyką: sukurti mažumos Vyriausybę (t.y. susitarti ir pasiekti kompromisą) neturint nei prezidento, nei savo partijos, o juo labiau - politinių partnerių ir oponentų šimtaprocentinės paramos.

Lietuvos politinė sistema pamažėl brenda iš po buvusios valdančiosios koalicijos subyrėjimo tris mėnesius trukusio suktuko. Jeigu šią pažangą palygintume su dabartiniais įvykiais Ukrainoje, kurios parlamente po kovo pabaigoje įvykusių rinkimų visiškas chaosas trunka bent pusę mėnesio ilgiau - džiugu, ir net labai. Tam tikra prasme galima net didžiuotis, kad pas mus pozicija ir opozicija, nors ir per didžiules kančias, vis dėlto kartais gali susitarti. O seimūnai plenarinių posėdžių salėje netalžo vienas kitam fizionomijų, neplėšo švarkų ir vidun nesineša oro pavojaus sirenas paleidžiančių įrenginių.

Tik vargu, ar padoru būtų septynioliktaisiais nepriklausomos demokratijos metais lygiuotis į Ukrainą. Į nelaimingą, susiskaldžiusią šalį, kurioje nė pusantrų metų netrukęs mėginimas tvarkytis demokratiškai, regis, šiandien yra iš esmės žlugęs reikalas - dėl oranžinės revoliucijos lyderių asmeninių ambicijų, sunkios ūkio padėties ir milžiniškų Rusijos, kuri, regis, dėjo visas įmanomus finansinius ir politinius išteklius, kad demokratija Ukrainoje būtų negrįžtamai sukompromituota, pastangų.

Labai gerai suprantu, kad 2006-ųjų vasarą ta pati Ukraina su visais savo politinio augimo skausmais daugeliui lietuvių nėra itin svarbi. Ir galbūt širdyje net tolimesnė už kokią Ameriką. Vis dėlto žvilgsnis per Ukrainos prizmę leidžia visai neblogai įvertinti nepriklausomos Lietuvos raidą ir suprasti, jog mūsų demokratija yra gerokai trapesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Spiegiančios sirenos ir snukių daužymo varžybos Ukrainos parlamente tiesiogine prasme su siaubu primena mūsų 1992-ųjų "parlamentinę rezistenciją", kai mažesnioji Aukščiausiosios Tarybos (šia prasme nelabai tesiverčia liežuvis vadinti ją Atkuriamojo Seimo vardu) dalis su jos pirmininku priešaky išėjo iš parlamento salės ir ilgai posėdžiavo kitur. Anąsyk demokratijos procedūras kompromitavęs susiskaldymas rudens rinkimuose baigėsi triuškinančiu Sąjūdžio dešiniųjų pralaimėjimu ir nomenklatūrinės LDDP triumfu.

Gal šiandien galima dėkoti Aukščiausiajam, kad tada Lietuvos demokratijai dar viskas pakankamai gerai baigėsi? O jeigu Rusija anuomet būtų skendusi naftos doleriuose ir su ašaromis būtų klausiusi šiandieninio prezidento Vladimiro Putino kalbų apie "didžiausią XX amžiaus katastrofą - Sovietų Sąjungos žlugimą"? Juolab kad Lietuvoje 1992 metais dar tebebuvo okupacinė kariauna, pietryčiuose tebesklandė įvairios separatinės-autonominės idėjos, tarpusavyje tebesipjovė mūsų politikai, ir tuomet (kaip ir šiandien) iki užkimimo deklaravę, kad ideologinis grynumas ir pozicijų nuoseklumas politikoje yra svarbiausia. Nors tikrosios ideologijos, kaip ir politikos nuoseklumo, reikėjo su žiburiu ieškoti...

Taigi pakėlus akis ir pažvelgus į Ukrainą, Moldovą su jos Padniestre, Gruziją su jos Abchazija ir Pietų Osetija bei įvertinus V. Putino ašaras dėl SSSR subyrėjimo, galima prieiti prie banalios išvados, kad bent jau 1992-aisiais, sulig ekskomunistų sugrįžimu į valdžią, Lietuvos demokratija dar lengvai išsisuko. Žinoma, jeigu rimtai nevertintume skirtumo, kad kaip tik tais metais Lietuvoje demokratiniuose rinkimuose triumfavus LDDP, Estijos dešinieji ėmė kloti radikalių ekonominių reformų pagrindus, kurių vaisiais gali pagrįstai didžiuotis. Tuo tarpu mes "didžiuojamės" labiausiai nežmoniška Europos Sąjungoje sveikatos apsaugos sistema, skaudžiu Briuselio spyriu į pasturgalį siekiant įsivesti eurą bei tuo, kad pagrindinė Lietuvos eksporto prekė yra patys lietuviai...

Jeigu neklystu, apie demokratijos raidą Lietuvoje ir apie tai, kokią žalą šiems procesams padarė trijų mėnesių bevaldystė, politikų rietenos ir ambicijos, ketvirtadienį pristatant naujos Vyriausybės programą Seime visai nebuvo kalbama. Gal ir be reikalo: gebėjimas susitarti bent dėl mažumos Vyriausybės su partneriais, o taip pat iš dalies ir su opozicija aplink naująjį ministrų kabinetą dominuojančio skepsio atmosferoje - jau didžiulis laimėjimas. Jis ilgainiui gali būti svarbesnis už Vyriausybės įsipareigojimus 2008 metais pasiekti, kad vidutinė mėnesio alga pakils iki 1800, o vidutinė pensija - iki 650 litų.

Šiaip jau mažumos Vyriausybė nėra jau pati nykiausia demokratinė situacija vien dėl to, kad dėl tam tikrų specifinių aplinkybių jos ministrai po mėnesio ar dviejų vis dėlto nebus priversti aiškinti, jog rinkimų pažadai ir reali politika - tai du skirtingi dalykai, kaip prieš pusantrų metų teko girdėti iš Algirdo Brazausko ir Viktoro Uspaskicho lūpų.

Rytas STASELIS