Epikteto klausimas

Tuomet Čikagos miesto policija malšino darbininkų demonstraciją, per kurią reikalauta sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Nuo tų laikų gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo diena.

Kiek Lietuvos piliečių gegužės 1-ąją prisimina tikrąją šios tarptautinės šventės prasmę? Dešinieji politikai Lietuvos darbininkų teises sieja su sovietmečiu. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvo sužlugdytos profesinės sąjungos. Tačiau tikroji profesinė sąjunga labai reikalinga, ypač valstybės tarnyboje, kurioje, ne paslaptis, geresni darbai, sotesni priedai ir priemokos pirmiausia mokami saviesiems, vertinamiems pagal pataikūniškumą, ištikimybę, priklausymą valdančiajai partijai, o ne profesines žinias.

Tarptautinė darbo diena turėtų būti svarbi ir Lietuvos, kurioje nedarbas siekia 13 procentų, valdžiai. Kas dešimtas gyventojas, kaip sako senoliai, yra pakabinęs dantis ant tvoros, o valstybė išlaiko didžiulę pašalpų gavėjų armiją. Lietuvoje maksimali mėnesinė nedarbo išmoka siekia 650 litų, – tai reiškia, kad vienai dienai tenka 20 litų. Ši išmoka yra 24 kartus mažesnė nei Nyderlanduose ir 36 kartus – nei Šveicarijoje.

Tie, kurie pelnosi duoną savo prakaitu, žino jos kainą. Nuo šalyje taikomų drakoniškų mokesčių bėga visi, kurie tik gali. Lietuvos valdžia jau gerą dešimtmetį kovoja su šešėline ekonomika, tačiau sau darbo vietas kuriančių žmonių pagunda tūnoti šešėlyje tebėra didelė.

Lietuvoje dešimt metų išgyvenęs švedų sociologas Charles Woolfsonas teigia, kad Lietuva skilo – yra nomenklatūra, oligarchai ir likusieji. Pastarieji arba vos galą su galu suduria, arba gauna algas vokeliuose. Jie skriaudžia ir save, ir savo šeimas. Taigi skriauda – dirbantiesiems, nauda – savininkams, kurie sutaupo bendrosioms visuomenės reikmėms skirtas lėšas. Turtuolių vaikai taip pat lanko mokyklas, jų tėvai gauna pensijas, o jie patys važinėja už mokesčių mokėtojų lėšas nutiestais keliais ir dar piktinasi, kad jie duobėti. Jei visi sąžiningai mokėtų mokesčius, jų našta visiems sumažėtų.

Sakoma, kad jeigu hobis sutampa su darbu, gyvenimas tampa švente ir prabėga kaip viena akimirka. Tuomet ne tik mylimą darbą dirbi, bet ir algą gauni. Tačiau kiek žmonių atranda savo talentą ir dirba mėgstamą darbą? Filosofai tvirtina, kad džiaugsmingo gyvenimo šaltiniai yra menas, meilė ir žinių siekis. Franco Kafkos „Proceso“ dalyvis dar pridėtų religiją, taką, vedantį į Edeną.

Pagal savo pajamas Lietuvos valdžia gali būti gretinama ne su bedarbiais, o su turtingaisiais. Šventajame Rašte sakoma: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos auselę, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19, 23–30). Jei valdžios žmonės mąsto apie Dangaus karalystę, tai gegužės 1-ąją galėtų pagalvoti, kaip pertvarkyti mokesčių sistemą, kad kiekvienas galėtų sau užsidirbti, kad žmonių nesmaugtų mokesčiai ir labiau apsimokėtų turėti savo verslą nei eiti ištiesus ranką į darbo biržą. Darbo žmones būtų gerai prisiminti ne tik gegužės 1-ąją arba bent ją.

Neseniai Anapilin išėjusi buvusi Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher vienam iš Lietuvos politikų sakė: „Jums turėtų būti lengva taip tvarkytis, nes jūsų – tik 3 milijonai.“ Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad 2013 metais mūsų šalyje buvo 2 979 310 gyventojų, tačiau, nors daugybė ieškančiųjų darbo emigravo, pirmiausia į Jungtinę Karalystę, tvarkytis Lietuvoje netapo lengviau.

Graikų filosofas Epiktetas, išklausęs nuobodžiaujančius ir nuo gyvenimo pavargusius savo mokinius, paklausė: „Kiek dar laiko delsite būti išmintingi?“ Šis Epikteto klausimas svarbus kiekvienam iš mūsų.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.