Į Vilnių atvykusius vaikus sutikdavome visur: gatvėse zujo geltoni mikroautobusiukai, pro kurių langus mojavo mažos rankutės; autobusuose būrys jų spausdavosi kaip įmanydami, juokaudami, mindami vienas kitam ant kojų, draugiškai kalbindami pakeleivius; gatvėse vyresnieji žygiuodavo patraukdami vienas kitą per dantį, bet viena akimi vis žvilgtelėdami į šalia traukiančius mažesnius - kad jų nieks neužgautų, kad nepasimestų. Matyti tokius vaizdus yra gera. Nuoširdžiai, žmogiškai, nes, pasidavus miesto skubėjimui, paprastiems dalykams nebelieka laiko. Jo nebeturi ir mieste augę vaikai.
O šie vaikai suaugusiesiems dar kartą priminė, kaip džiaugtis paprastais dalykais. Daugelis iš jų, rudenį sugrįžę į klases, nesididžiuos atostogavę Turkijoje, o pasakos, kaip smagu buvo nakvoti miegmaišyje draugų būryje, vaikščioti neatrastomis gatvėmis ir traukti dainą iš visos širdies, kai lietus pila lyg iš kibiro. Nevalgys jie ir lašišos grietinėlės padaže, nes su draugu pasidalytas sumuštinis yra kur kas skanesnis. Tik mums, suaugusiems, jis gali atrodyti per prastas ar ne toks maistingas. Vaikams tai nesvarbu.
Gerai, kad moksleivių dainos dar nepasiekė ES klerkų ausų, nes vaikų apgyvendinimo sąlygos ir maitinimas greičiausiai neatitiktų jokių jų įsivaizduojamų standartų. Juk euroremontuose užaugusiems vakariečiams nepaaiškinsi, kaip per kūną bėga šiurpuliukai, kai tūkstančiai užtraukia „Vien tik ji yra prasmė tikroji...“
Įdomu, su kuo buvo derėtasi toliau, kai buvo gautas atsakymas, kad dėl žmogaus gyvybės niekas nesidera?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą