Gintaras Furmanavičius: Nesekmadieniniai skaitiniai apie bemokslius ir plokščiažemius
Gintaras Furmanavičius: Nesekmadieniniai skaitiniai apie bemokslius ir plokščiažemius

Kai mane, turintį du universitetinius išsilavinimus ir mokantį keturias užsienio kalbas koks nors lizinginis bakalauras pavadina bemoksliu, plokščiažemiu ar kaip nors panašiai, apima keistas jausmas.

Aš suprantu, kad mano universitetai baigti dar tais laikais, kai per egzaminus reikėdavo atsakinėti į kurso metu išmoktų dalykų klausimus bilietuose, o ne bandyti pataikyti į laimingą langelį vietoje egzaminų bilietų išdalinamuose testų lapuose, todėl mano žinios gali būti beviltiškai pasenusios.

Taip pat suprantu, kad tuo metu, kai aš mokiausi nebuvo tokių aukštųjų mokyklų, kokia šiandien yra tapęs VU TSPMI, kurį baigus jo absolventui visam gyvenimui įteikiama tos vienintelės tiesos skelbimo indulgencija, o būnant lojaliu režimui yra galimybė tapti visų galų LRT ekspertu, visada kalbančiu tai, ką reikia.

Arba gali būti teisingu įtakotuku ir už pinigus paaiškinti, kad ne tik LRT, bet net ir žurnalas Vogue žino, kas yra moksliškai teisinga, o kas - ne. Ir tu gali visus aplinkui vadinti bemoksliais ir aiškinti, ką kiti turi galvoti ir daryti.

Vis bandau sau atsakyti į klausimą, kas ir kada mūsų visuomenę padalino į dvi grupes: tuos visažinius ir mus, tamsuomenę.

Kaip suprantu, priskyrimas grupei visai nepriklauso nei nuo tavo išsimokslinimo lygio, nei nuo aplinkos, kurioje tu dirbi, gyveni ir bendrauji.

Nes ir pats mokslas tapo kažkoks plastiškas: jis gali teigti ką tik nori turtingas mokslo mecenatas ar suinteresuota politinė grupė, skirstanti biudžeto pinigus. Ar nebūtų daug padoriau būtų juos vadinti tiesiog reikiamo mokslinio rezultato užsakovais?

Pirmą kartą su tuo susidūriau gilindamasis į 5G ryšių technologijos subtilybes. Keista buvo matyti dvi didžiules garbingų mokslininkų grupes, tvirtinančias ir rimtais moksliniais argumentais grindžiančias dvi diametraliai priešingas teorijas apie 5G poveikį žmogaus sveikatai.

Tačiau tie, teigiantys, kad jokio poveikio žmogaus sveikatai naujos technologijos nesukelia yra vadinami koja į koją su laiku žengiančia šviesuomenė, kita gi grupė - marginalai, plokščiažemiai ir šiaip tamsuomenė.

Besigilindamas į 5G temą radau dar vieną skirtumą tarp jų: pirmieji, skirtingai nuo antrųjų kaip taisyklė turėjo ar turi vienokių ar kitokių sąsajų su telekomunikacijų verslu. Bet juk tai atsitiktinumas, ar ne?

Praėjusį pavasarį tuometinis Sveikatos ministras, kuris taip pat yra mokslininkas, nes 2004 metais jam suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis (disertacijos tema: „Priklausomybės nuo tabako epidemiologinės situacijos bei pagalbos metantiems rūkyti efektyvumo įvertinimas“), pareiškė, kad prasidėjus „pandemijai” vogti kaukių iš Kauno klinikų nėra prasmės, nes jos nuo stebuklingo ir pagal politikų poreikius plintančio viruso neapsaugo.

Tačiau užteko vienam prekybos tinklui, kuris apie viską pagalvoja, suprasti, kad kaukių pardavimo laukuose galima pelningai pasiganyti ir praėjus vos dviems dienoms nuo tada, kai minėtas tinklas iš Kinijos atskraidino 3,5 milijono nuo viruso nesaugančių kaukių, to pačio biomedicinos mokslų daktaro nurodymu, motyvuojant mokslinių tyrimų ir ekspertų rekomendacijomis kaukės staiga tapo privalomos.

Norite dar lankstaus ir prisitaikančio prie situacijos mokslo pavyzdžių? Prašau.

Prisimenate visai neseniai iš visų ekranų dingusį kitą profesorių? Taip, tą patį, kuris ilgus mėnesius buvo tapęs vyriausiuoju Lietuvos virusologu, nors jo mokslinio darbo tema buvo tolokai nuo virusologijos ir imunologijos.

Jau buvau ne kartą ją įvardijęs. Pamiršote? Primenu: „Aktyvios bendrosios praktikos gydytojo priežiūros įtaka persirgusių galvos smegenų infarktą pacientų savarankiškumui, pažintinei funkcijai ir emocijų sutrikimams“.

Taigi, mums visiems gyvenimo su virusu taisykles nustatinėjo ir bruko mokslininkas, kurio mokslinėje veikloje apie virusus net užuominų nėra.

Neseniai jis atsistatydino iš „ekspertų” grupės. Tačiau šventa vieta tuščia nebūna: jo vietą ne tik grupėje, bet ir žiniasklaidoje užėmė kitas „virusologas”, taip pat mokslų daktaras, duomenų mokslininkas, kuris apsigynė disertaciją iš procesų teorijos apie invariantiškumo principą daugiamačio indekso sumavimo procesams.

Kaip visi puikiai žinome, mokslo žmonės ne tik lankstūs, bet ir išradingi. Mes su kolega Arnu Klivečka praėjusių metų pavasario pabaigoje ne kartą laidoje „Kontrolinis šūvis” kalbėjome apie Lietuvos mokslo tarybos padalintus pinigus įvairiems projektams, kurių vien pavadinimai kėlė nuostabą, o kartais ir juoką.

Ir štai šį mėnesį pamatėme jų rezultatus. Savo socialinio tinklo sienoje aprašiau tik du iš jų: tai Kauno technologijos universiteto už daugiau nei 47 tūkstančius mūsų visų eurų paruoštą kūrinį, kurio pavadinimas „Solitoniniai sprendimai stochastiniuose COVID-19 pandemijos modeliuose” bei mano jau minėtos VU TSPMI šedevras už beveik 90 tūkstančių mūsų eurų „Lietuvos ir kitų ES šalių narių atsakas į COVID-19 pandemiją: poveikis viešajai politikai ir ekstremalios situacijos valdymas (COPOVAL).

Jei kam įdomu, mano socialinėje paskyroje rasite daugiau apie šiuos „mokslo projektus”. O kur dar „distresinis termometras” už 75 tūkstančius mūsų eurų?

Juokinga? Man ne. Todėl aš renkuosi būti tamsuoliu ir pasilikti teisę abejoti, gilintis ir uždavinėti kvailus ir nepatogius klausimus.

Man nepriimtina tikėti šiais „profesoriais”, trintis šviesuomenės elite ir pritariamai linksėti galva, matant ir girdint visus šiuos kliedesius, kurie šiandien kažkodėl vadinami „mokslu”.

Pagarba visiems tikriems mokslininkams, kurių tikrai yra daug daugiau nei tų, už lojalumą biudžetines eurobabkes čiulpiančių profesorių.

Neabejoju, kad gyvenimas viską sudėlios į vietas ir visi šitie, kurie mums šiandien diktuoja kvailas gyvenimo sąlygas ir taisykles greitu laiku nukeliaus istorijos kanalizacijos vamzdžiais kartu su savo mokslais.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder