Skambinkite mums
Trūko kantrybė Ponui Danieliui trūko kantrybė, kai jis prekybos centre eilėje prie kasos stovėjo pusvalandį, kad susimokėtų 44 centus už rašiklį. "Prieš mane žmonės su didžiausiais vežimais, prikrautais produktų, tarsi kokiai kavinei ar restoranui, ir aš su vienintele preke - rašikliu. Man jau sunku stovėti. Tas pusvalandis eilėje mane pribaigė. Parduotuvėse tiek kasų. Juk galėtų vieną skirti tiems, kurie perka vieną ar dvi prekes", - siūlė ponas Danielius.
Skiltyje jau buvo rašyta apie tokį patogumą mažai perkantiems miestelėnams. Tačiau prekybos centrai, aiškinantys, kokie jiems esą brangūs klientai, neskuba pirkėjų pageidavimų vykdyti. Tik viename prekybos centre dar visai neseniai tokia atskira kasa buvo. Bet ir to vienintelio pavyzdžio nebeliko. Tikrai prekybininkams daug kas dėkotų, jei tokių kasų atsirastų visuose didžiuosiuose prekybos centruose.
"Lūzeriai"
Ponia Monika yra pensininkė ir todėl jaučia turinti teisę savo "kolegoms" pasakyti karčių žodžių: "Medžio šakos į kambarį lenda, kieme žolė nepjaunama, suolelis suklypęs? Nagi pasiimk žirkles ir apkarpyk tas šakas, paimk plaktuką ir sukalk kelias vinis į suklypusį suolelį. Tiek tereikia. Ne, paprasčiau zyzti, reikalauti. Daugelis pensinio amžiaus žmonių dar turi jėgų būti aktyvūs. Tačiau geriau tūno tarp keturių sienų, žiūri televizorių ir nuolatos zyzia. Aš apie tokius pasakysiu anūkų kalba - "lūzeriai", ir tiek. Aš auginu gėlynus prie daugiabučio. Man malonu, kai kaimynai ir praeiviai jais gėrisi. Na, pasodink medį, jį prižiūrėk - vis nauda. Pirmiausia - sau. Judi, kažkuo rūpiniesi. Oi, pykstu ant zyziančių pensininkų. Suprantu tuos, kurie jau praradę sveikatą. Bet tie, kurie visas savo jėgas skiria zyzimui, - smerkiu", - liejo emocijas ponia Monika.
Makulatūra
Įvairiausių reklaminių lankstinukų, žurnalų, lapelių prigrūstomis pašto dėžutėmis skundėsi ne vienas Šiaulių gatvės gyventojas. O viena ponia ėmėsi net konkrečių veiksmų - prigriebė tų reklamų išnešiotoją ir tiesiai šviesiai paklausė, kodėl vienos rūšies reklaminių bukletų į jos dėžutę prigrūdo gal tuziną. Tai tas "pasiaiškino": o kur turįs dėti? "Na, neštų tiesiai į sąvartyną. Nereikia man tų reklamų. Kodėl kiekvieną dieną aš turiu rūpintis, kur kišti makulatūrą?" - piktinosi ponia.
Oi, gaila gražiems leidiniams sukištų pinigų. Juk jie dažniausiai taip ir neatnešę naudos bei nepritraukę klientų keliauja į sąvartyną. Ir ne tik iš Šiaulių gatvės.
Šnekorius
Ponia Irena mikroautobuso vairuotojui padavė 20 litų ir laukė grąžos. Šis iš pradžių kalbėjo su ja, paskui - telefonu. Kai jai atidavė grąžą, ši patikliai, net neskaičiavusi, "metalą" susikratė piniginėn. Ir tik namie, prireikus lito, ji susizgribo, kad iš 20 litų grąžos ji tegavo 9 litus. Kai apie šį "nuotykį" papasakojo bendradarbėms, šios prisipažino taip pat tokių dalykų patyrusios. Tie vairuotojai irgi buvę labai šnekūs. Gal taip "apdirbti" keleivius - vairuotojų antrosios "specialybės"?
Niekas nepaaiškina
Ponia Elena Gargžduose, Liepų gatvės 1-ajame name, gyvena aštuonerius metus. Tačiau per ventiliacines angas troški smarvė sklisti pradėjo gal prieš pusmetį. "Dieną dar kažkaip gali kentėti, bet naktį - dvokas klaikus", - guodėsi ponia Elena. Ji įtaria, kad ventiliacinė sistema buvo pažeista tuomet, kai remontavo katilinę. O tai vyko prieš pusmetį. Moteris bandė kreiptis vienur, kitur, tačiau niekas smarvės kilmės priežasčių aiškintis nepuolė, o ir nesigilino. "Negi taip ir gyvensime kvėpuodami nežinia iš kur atsklindančiu dvoku?" - nerimauja gargždiškė Elena.
GRAŽINA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą