Gražinos skiltis

Skambinkite mums

Joninės Ponas Gediminas ir jo žmona labai apsidžiaugė, kai jų draugas Jonas pakvietė švęsti Joninių gražiose Nemuno pakrantėse. Sugužėjo gal dvidešimt žmonių. Pirmiausia puolė palapinių statytis. Kol jas "mūrijo", jau ir tostus į Jono sveikatą pradėjo kilnoti. Tad sėdant prie gražiai Jonienės padengto stalo, "apšilimo" nebereikėjo. Po kelių valandų stikliukų kilnojimo kažkas bandė dainą užtraukti.

Bet, sugebėję pajusti, kad bliauna kaip skerdžiami veršiai, nuščiuvo. O apie vidurnaktį, kai prasideda Joninių burtai, iš palapinių jau sklido baisus knarkimas. Tik kelios tos kompanijos ponios bandė pajusti Joninių dvasią - braidė po rasotą pievą, rinko gėles ir pynė vainikus. Jais dabinosi galvas. Plukdyti jau seniai nebėra prasmės - kadaise surastasis juk palapinėje knarkia... Į jas lįsti joms taip nesinorėjo. O ryte - palapinių pakavimas. Vėl su tostais į Jono sveikatą. Apie pusiaudienį "gamtoje pabuvusi" kompanija jau burzgė Klaipėdos link. Ne girti vyrai už vairų sėdėjo, tos kelios ponios, kurios naktį braidžiojo rasose. Štai ir visos Joninės...

Pagyrimas seimūnei

Po to, kai baigėsi "Vakarų ekspreso" eksperimentas, kaip pragyventi iš pensijos, ir buvo išspausdintos Seimo narių mintys, ką būtų galima padaryti, idant pagerėtų pensininkų gyvenimo kokybė, kažkodėl daugiausia visiems patiko Seimo narės Irenos Šiaulienės pozicija imtis priemonių stabdyti bent jau diferenciaciją tarp pačių pensininkų. "Dabar štai vėl 60 litų bus didinamos pensijos. Jie bus pridėti ir tam, kuris gauna 300, ir tam, kurio pensija - 1000 litų", - piktinosi ponas Juozas. Jam antrino ponas Danielius. Pastarasis net labai revoliucingai nusiteikęs - atimti iš daugiau gaunančio ir pridėti skurdesniam. Apie nelygybę, neteisybę kalbėjo ir kiti mintimis dalijęsi pesininkai. Jie gyrė Ireną Šiaulienę, skatindami, kad ji savo poziciją įgyvendintų ir įstatymiškai.

Receptas

Ponų Salomėjos ir Tado sūnus - vienturtis. Tėvai iš kailio neriasi, kad tik jų sūnelis išaugtų doras ir išsilavinęs. Deja, kaip ir daugelis paauglių, jis į mokslus visai nelinkęs ir tėvams vis kartoja norįs dirbti, užsidirbti ir gyventi taip, kaip jis supranta. Šią vasarą tėvai nusileido: nori dirbti - dirbk. Netgi padėjo susirasti darbą. Po dviejų savaičių tėvai iš sūnelio pagaliau sulaukė ilgai laukto "pareiškimo": "Nebenoriu dirbti, mokysiuos". Dviejų savaičių paaugliui pakako įsitikinti, kad pinigai ne taip jau lengvai piniginėse atsiranda. Ypač, jei esi viso labo pastumdėlis juodadarbis...

Išgirdusi šią banalią istoriją, prisiminiau vieno skandinavo pasakojimą, kaip jam tėvas proto krėtė, kai jis taip pat nenorėjo mokytis. "Mano tėvas - protingas žmogus. Kai prasidėjo paauglystės "maištai", jis nusileido. Gerai, sūnau, sakė, štai tau pradinis kapitalas, gyvenk, kaip išmanai. Iš tų pinigų išsinuomojęs butą galėjau pragyventi du mėnesius", - pasakojo dabar išsilavinęs ir gana pasiturinti ponas Ronis. Pajutęs laisvę, jis, žinoma, pirmiausia puolė ja mėgautis. Tėvo įteikti pinigai bemat ištirpo. Tačiau jis buvo iškėlęs sąlygą: namo pareiti sūnus galėsiąs tik po dviejų mėnesių. "Prašvilpęs su draugais pinigėlius, mitau duona ir vandeniu, ieškojausi darbo ir skaičiavau dienas, kada galėsiu grįžti namo",- paauglystėje patirtos pamokos iki šiol nepamiršta ponas Ronis.

GRAŽINA