Gražinos skiltis

Skambinkite mums

Apšepusi Preila Kaunietė ponia Ieva su šeima tradiciškai atostogaudavo Preiloje. Bet paskutiniuosius trejus metus joje nebuvo. Važiuodami į Preilą šiemet, spėliojo - ką ten nauja aptiks? Deja, nauji tik keli pastatyti namai. O visa kita - dar labiau apšiurę ir susidėvėję. "Dviejų kilometrų ilgio takas jūros link - duobėtas, kojas gali išsisukinėti. Žolė, o tiksliau usnys, palei jį - iki pažastų. Sukrypęs molas dar labiau į marias sukrito. Neringoje taip supleškėjo miškas. Tačiau išvadų jokių - šiukšliadėžių prie tako nerasi. Vėl kas rūkstančią nuorūką numes..." - ir sielvartavo, ir priekaištavo ponia Ieva. Ji, be kita ko, priminė, jog ekologiniai mokesčiai pakilo, tačiau Neringos aplinkoje jie, deja, neatsispindi.

Kas sutvarkys aplinką?

"Kas padarys tvarką prie parduotuvės Mokyklos g. 15-ajame name?"- kaimynų priprašytas klausė ponas Mykolas. Jis "nupiešė" žmones nervinančius vaizdelius: "Nuo ankstyvo ryto iki vėlumos čia važiuoja sunkiasvorės mašinos su prekėmis. Kiemas išmaltas duobėmis ir nuniokotas. Žaliosios vejos neliko nė žymės. Šalia, Aguonų gatvėje, stovi šeši šiukšlių konteineriai, skirti gyventojams. Tačiau į juos atliekas sukrato ir parduotuvės valytojos. Dvokas, musės..." - širdo Mykolas. Jis priekaištavo ir dėl to, kad į parduotuvę apsipirkti atvažiavę neįgalieji neturi kur pastatyti automobilių. Nes jų automobiliams stovėti vietos nepažymėtos.

Širdgėla

Poniai Julijai - 80 metų, ir ji labai sunkiai vaikšto. Į Lėbartų kapines prie keturių artimųjų kapų ją atveždavo giminaičiai. Tačiau aną dieną įvažiuoti į kapines automobiliu nebeįleido. "Anksčiau parodydavau invalido pažymėjimą ir įvažiuodavom. O ką dabar aš turėčiau daryti? Keturi kapai skirtingose vietose. Ir aš iki jų tikrai net šliaužte nebeturėsiu jėgų prišliaužti", - guodėsi ponia Julija.

Sugriautas pasitikėjimas

Lietuviams kapai - šventas dalykas. Tačiau neretai susiklosto tokios aplinkybės, kad jų prižiūrėti negali. Išeitis - tartis su žmonėmis, kurie tai darys. Ponia Sofija, prieš išvažiuodama gyventi į kitą šalį, paprašė pažįstamos moters, kad ji tvarkytų tėvo kapą. Praėjo beveik 10 metų, toji moteris pažadą vykdo - kapas visada tvarkingas. Ant jo nuolat žydi gėlės.

O štai ponia Irena iš Klaipėdos išvažiavo ne į kitą šalį, tik į kitą miestą. Jai atrodė, kad prašyti draugių prižiūrėti artimiausių žmonių kapus tiesiog apsunkinimas. Ji nusprendė susitarti su kapinėse dirbančiais. Paliko ir 60 Lt. Kad gėlių pagal sezoną nupirktų, jas pasodintų. Tarėsi dėl mėnesio kapo priežiūros, bet, užtrukusi ilgiau, paprašė draugės, kad prižiūrėtojui nuvežtų dar 50 Lt. Ji buvo priblokšta, kai grįžusi pamatė piktžolių priaugusį kapą. Tarp jų stiebėsi peraugusios našlaitės. Įsipareigojęs prižiūrėti kapus labai nustebo dėl p. Irenos pretenzijų: "Aš juk laisčiau",- mekeno žmogus. Laistyti piktžoles, tai nėra kapo priežiūra.

Taigi, negali pasitikėti žmogum net tokiais atvejais. Geriausia tartis su gerai pažįstamu.

"Taksi"

Ir kurorte žmonėms prireikia taksi. Palangoje ši paslauga vasarą - klaikiausias deficitas. Bet kelios ponios, po prašmatnaus vakarėlio niekaip negalėdamos išsikviesti taksi, rado išeitį - susitarė su karietos vadeliotoju, kad parvežtų į nuošalų Palangos kvartalą. Vadeliotojas, žinoma, pasidžiaugė uždarbiu, o ponios - visai nebloga išeitimi. Jos nusprendė - kol taksi miega, juos iš rinkos visai galėtų išstumti žirgų tempiamos karietos.

GRAŽINA