Skambinkite mums
Širdgėla Ponia Irina "Vakarų ekspresui" parašė graudų laišką: "Jau beveik metai, kai mirė mano vyras. Jaučiuosi visų apleista. Kol buvo gyvas maniškis, draugės su savo sutuoktiniais dažnai viešėdavo pas mus. O dabar niekas nebeužsuka, nepasidomi, kaip gyvenu. Kai bandau apie save priminti telefono skambučiais, teišgirstu apie jų rūpesčius. Net nepaklausia, kuo galėtų padėti. Neturiu nei seserų, nei brolių, netgi giminaičių. Taip sunku ant širdies. Iš širdgėlos pradėjau kilnoti stikliuką. Pati viena... Aplanko noras iššokti iš devinto aukšto. Ką man daryti?"
Teoriškai kiekvienas rastume, ką moteriai patarti. Bet vargu, ar tai jai padėtų numalšinti širdgėlą ar įveikti netekties skausmą. Bet gal atsilieptų klaipėdiškės, kurios jaučiasi arba jautėsi panašiai, kaip ponia Irina. Jos laiškas - tai ir priminimas tariamiems draugams: ar nekirba siela, kad dvasiškai žūsta žmogus, taip laukiantis dėmesio.
Vėl naujiena...
Vos prieš keliolika dienų Klaipėdos gyventojai buvo apginti nuo mokesčių už skaičiavimo paslaugas, tačiau jau sugalvotas kitas - už negabaritinių atliekų išvežimą. Juo labai pasipiktino ponas Petras. Jis tų negabaritinių atliekų prie konteinerių neprideda. Tad kodėl kiekvieną mėnesį jis ir dar tūkstančiai kitų gyventojų turės mokėti po du litus? Pono Petro namą administruojančiose "Marių valdose" vyriškiui esą atrėžė: "O jūs įrodykit, kad senų baldų ar lovų prie konteinerių nesuvelkat". Na, kaip jis įrodys? Tačiau Petras žino, kad kitose namų valdose tvarka kitokia: gyventojai yra gavę pranešimus, jog turintieji negabaritinių atliekų gali pranešti namų valdoms ir šios kartą per mėnesį suorganizuoja jų išvežimą. Tie, kurie tų atliekų turi, ir susimoka už jų išvežimą.
Sudegintas televizorius
Ponia Danutė, sugedus televizoriui, iš prekybos centro išsikvietė tokį Audrių. Šis pasikrapštė kelias minutes ir tarsi suremontavo. Už tai jis paprašė 50 litų. Tačiau televizorius įtartinai žybčiojo. Moteris vėl ieškojo to Audriaus. Tuomet ir prasidėjo: "Ateisiu rytoj, ateisiu tuoj, ateisiu kitą savaitę..." Bet vieną dieną jis pagaliau teikėsi ateiti. Tačiau "beremontuojant", televizorius sprogo. "Surasiu transformatorių ir jį pakeisiu",- pažadėjo. Tačiau vėl prasidėjo giesmelės: "Tuoj, rytoj..." O vieną dieną tiesiai šviesiai išpyškino, kad ieškotųsi kito meistro. "Norėčiau perspėti kitus miestelėnus nepakliūti ant to "meistro" meškerės. Jis labai punktualiai ateina "remontuoti", t.y. pasiimti pinigų, o paskui - į krūmus",- guodėsi ponia Danutė.
"Tėvai"
Dešimčia metų vyresnis brolis mokė į Egiptą turistauti išvažiuojantį jaunylį: "Būtinai ten "įkalk" stipraus alkoholio - profilaktiškai". Bet broliukas nepaklausė. Į Lietuvą sugrįžo negaluodamas. Ir vėl vyresniojo nenorėjo klausyti, kai jis ir medikai įkalbinėjo gulti į ligoninę. Bet gydytojo argumentas "Klausyk tėvo, jis tikrai blogai nepatars",- jį pribloškė ir... pagaliau įtikino. O vyresnysis brolis gardžiai juokėsi, netikėtai tapęs "tėvu".
Na, būna, pasitaiko ir kitokių "tėvystės" rūšių. Nidoje sutuoktinių pora, na, tokia, kai tarp vyro ir žmonos nemenkas amžiaus skirtumas, apžiūrinėjo papuošalus. Prekeivis, nerdamasis iš kailio įpiršti savo prekes, ir ant simpatiškos moters kaklo vėrinius kabino, ir "broškes" ant krūtinės segė, vis kartodamas: "Na, jūsų duktė ir užjūrio princą su tokiais papuošalais sužavės". "Tėvas" iš principo papuošalų nepirko...
GRAŽINA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą