Gražinos skiltis

Skambinkite mums

Paguoda Netikėtai daug našlių sureagavo į ponios Irinos viešai išsakytą širdgėlą vakarykštėje skiltyje. Ponia Stefa - jau 15 metų našlė. Mirus vyrui, ji liko su trim vaikais. "Nė vienas giminaitis iš vyro pusės per tuos penkiolika metų nėra paklausęs, kaip verčiuosi, kaip gyvenu, nepasidomėjo, kaip auga vaikai. Ponia Irina sielvartauja, kad po vyro mirties ją apleido draugai. Iš savo gyvenimo patirties galiu pranešti - draugai tėra laikinas dalykas. Ir bent man nebuvo skaudu, kai jie po vyro mirties atsisijojo. Gyvenimo vingiuose atsirado nauji. Jie jau draugauja su manimi. Tai yra mano draugai. Tačiau iki šiol man skaudu, kad vyro giminėms nesvarbus mūsų vaikų likimas",- apmaudavo ponia Stefa.

Ponia Aleksandra, kurios vyras mirė prieš ketverius metus, dar netekties dieną suprato, kaip keičiasi jos gyvenimas. Būtent tada, kai jai reikėjo ir moralinės, ir fizinės pagalbos, žmonių, iš kurių visada to labiausiai tikėjosi, deja, nebuvo šalia. "Jie atsirado tik valdiškai "pasidėti kryželį" - pareikšti užuojautos, padėti gėlių krepšelį. Žinoma, ačiū jiems ir už tai. Tačiau netekties, ypač staigios, dienomis reikia, kad šalia būtų žmonės, ant kurių peties tu galėtum išsiverkti, dalintis kiekvienu jausmų proveržiu. Tačiau tokia našta turbūt jiems yra per sunki. Pasižiūrėkite per laidotuves - ar šarvojimo salėje, ar prie kapo duobės gedintieji lieka vieni... Kiek prisiklausiau gerų žodžių apie velionį vyrą per šermenis, pažadų. Gal žmonės tuo momentu nuoširdžiai kalbėjo, bet gyvenimas yra toks, kad greitai viskas užsikloja naujais įvykiais, jausmais. Kai epizodiškai prisimena, lyg ir nebepatogu teirautis, kaip tu gyveni. Nes, žiūrėk, po laidotuvių bene pusantrų metų prabėgo. Ir aš dėl to nejaučiu nuoskaudos. Tiesiog buvo gyvenimas "iki" ir yra "po". Ir gyvenu taip, kaip moku ir sugebu. Tą patį patarčiau daryti ir poniai Irinai. Ir svarbiausia - nedėti jokių vilčių, kad tikri ar tariami draugai padės įveikti širdgėlą. Ji nėra įveikiama. Ji persekios kasdien. Ją tik galima atstumti - darbu, rūpesčiais. Na, o stikliukas tik klampins giliau į neviltį", - savo išgyvenimais dalijosi ponia Aleksandra. Panašiais jausmais dalijosi ir Egidija, Ilona, Fausta. Ponia Dalia paliko savo telefoną, jeigu Irina norėtų bendrauti.

"Ekshibicionistai"

Ne, ne tie "prisiekusieji", tykantys moterų nuošalesnėse vietose, kad galėtų pademonstruoti savo "grožybes". Pasak pono Rimvydo, auginančio mažamečius vaikus, "ekshibicionizmo seansus" kasdien surengia girti Mokyklos gatvės mokyklos remontininkai. "Jaunesnieji darbininkai nei ant žolės vartosi, nei visų akivaizdoje šlapinasi. O senesniems - viskas "dzin",- piktinosi jis, kai tuos vaizdus mato jo mažamečiai vaikai.

"Tėvai"

Dešimčia metų vyresnis brolis mokė į Egiptą turistauti išvažiuojantį jaunylį: "Būtinai ten "įkalk" stipraus alkoholio - profilaktiškai". Bet broliukas nepaklausė. Į Lietuvą sugrįžo negaluodamas. Ir vėl vyresniojo nenorėjo klausyti, kai jis ir medikai įkalbinėjo gulti į ligoninę. Bet gydytojo argumentas "Klausyk tėvo, jis tikrai blogai nepatars",- jį pribloškė ir... pagaliau įtikino. O vyresnysis brolis gardžiai juokėsi, netikėtai tapęs "tėvu".

Na, būna, pasitaiko ir kitokių "tėvystės" rūšių. Nidoje sutuoktinių pora, na, tokia, kai tarp vyro ir žmonos nemenkas amžiaus skirtumas, apžiūrinėjo papuošalus. Prekeivis, nerdamasis iš kailio įpiršti savo prekes, ir ant simpatiškos moters kaklo vėrinius kabino, ir "broškes" ant krūtinės segė, vis kartodamas: "Na, jūsų duktė ir užjūrio princą su tokiais papuošalais sužavės". "Tėvas" iš principo papuošalų nepirko...

GRAŽINA