Skambinkite mums
Meilė
Visi mes trokštam būti mylimi - tėvų, vaikų, mokslo draugų, kolegų. Įvairi ir toji meilė ir būna: tėviška, broliška, kolegiška, vyro ir moters, meilė tėvynei... Meilės nereikia įrodinėti. Ją turi jausti. Arba ne. Turbūt sunkiausia ją išpažinti, nes tai tėra žodžiai. Ar meilę galima išpažinti veiksmu? Turbūt.
Karšta vasaros diena. Darželinukai susodinami į autobusą ir vežami prie jūros. Rūpestingų auklėtojų prižiūrimi papurgalviai saulėkaitoje pradėjo leipti kaip nelaistomos gėlytės. Auklėtojos nusprendė - kuo greičiau atgal į darželį. Parvažiavo anksčiau nei paruošti pietūs. Išleipę vaikai sukritę ant suolelių muistėsi tol, kol vienas išlemeno: "Auklėtoja, noriu gerti..." "Ir aš, ir aš, ir aš",- sujudo, sukruto visi. Auklėtoja Veronika, uždarbiaujanti per mokytojos vasaros atostogas darželyje, nulėkė pas virėją - kuo pagirdyti visą grupę? Apdairi moteris turėjo vėsaus virinto vandens. Į jį įspaudus citrinos - gėrimas gatavas.
Auklėtoja, atlėkusi su ąsočiu gėrimo, pradėjo vaikams pilstyti į puodukus. Vaikai bemat atgijo. Stryktelėjo nuo suolelių ir pradėjo savo įprastinius žaidimus. Tik vienas grupės bamblys prisiglaudė prie Veronikos ir pareiškė: "Auklėtoja, aš jus myliu..." "Ir aš, ir aš, ir aš",- prie jos bėgo glaustis visi. "Tai buvo ko gero pats nuoširdžiausias prisipažinimas meilėje mano gyvenime",- sakė Veronika.
O kokio neįprasto meilės prisipažinimo esate sulaukę Jūs? Praneškite komentaruose ar skambindami skilties telefonu. Iš ko sulaukėte to prisipažinimo: vaikų, tėvų, kolegų, mylimojo? Kas tą prisipažinimą inspiravo?
Primename, kad šiandien laikraštyje vėl ieškome gėrio ir šviesos. O kas gali būti šviesesnio nei meilė? Ir tikrai nesvarbi jos "rūšis"...
GRAŽINA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą