Gražinos skiltis: Kas toji tiesa?
Gražinos skiltis: Kas toji tiesa?

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. (846) 38 52 97 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]

Kas toji tiesa?

Dar keistesnis klausimas nei praeitą penktadienį, kai jūsų, mielieji, ėmiau ir paklausiau, - ką daryti su laisve? Net nustebau, kiek jūsų į tą klausimą sureagavo. Pasakyčiau, labai nevienareikšmiškai... Pradedant "Kam man toji laisvė?", baigiant monologais, kaip ją privalome branginti.
Tame diskusijų srautelyje išsiskyrė ponios Justinos balsas: "Kiekvieną kartą, perskaičiusi skiltį, savyje jums padėkoju - dažnai mano mintys sutampa su jūsų. Šįkart išdrįsiu padėkoti žodžiais tiesiog į jūsų ausį: ačiū už mintis apie laisvę. Labai norėčiau sulaukti pasvarstymų apie tiesą." Laikraščio skaitytojų pageidavimų koncertai - šventas reikalas. Dėl to skiltis ir egzistuoja. Ponios Justinos pageidavimas, atvirai pripažinsiu, ne iš lengvai tenkinamų.
Kadaise, kai trūko ir gyvenimo patirties, žinoma, ir išminties (ir dabar toli gražu iki išminties bokštų...), net menkiausiose buitinėse situacijose man atrodydavo - aš teisi. O ką jau kalbėti apie būties tiesas, kai spręsdavau daug ko gyvenime dar nežinodama ir daug ko nesuprasdama. Gyvenimo tėkmėje jaunystės bekompromisės nuostatos, žinoma, keitėsi. O gali būti ir taip, ir anaip, - svarstydavau skaitydama, klausydamasi. O dažniausiai - stebėdama pro mano akis šuoliuojančius gyvenimus. Ne kartą, išklausydama kieno nors gyvenimišką tiesą, prieštaraujančią mano nuostatoms, pagalvodavau, - bet jis ar ji tokioje ar anokioje situacijoje visiškai teisūs. Bet tos tiesos niekada nesupras žmogus, nedėvėjęs jos ar jo klumpių, neprisitrynęs mazolių, kurie, oi, kaip skauda. Tą gali suvokti, kai panašių nuospaudų prisitrini pats. Tik tuomet supranti, apie ką jis ar ji kalbėjo. Ir kalbėjo TIESĄ.
Taigi, su ta tiesa labai sudėtinga. Išgyvenom periodą, kai buvo viena partija ir viena tiesa. Kuo tas baigėsi - mano karta puikiai žino. Dabar išgyvename labai įvairių tiesų laikmetį. Širstame, kai mūsų tiesos nebūtinai sutampa su kitų sampratomis. Putojame, purslojame, norėdamai įtikinti priešingą "lagerį" būtent savo tiesomis. O ar pagalvojame, kad galime ir klysti?
Atvirai prisipažinsiu, - man labai nepatinka, kaip nuvertintas darbas. Koks būtų - gyvulių skerdiko ar valytojos, ūkininko ar profesoriaus, baldžiaus ar duonos kepėjo. Įsivaizduokime - nebūtų to skerdiko... Ak, kaip šlykštu, pradės klykti veganai, žaliavalgiai, išpažįstantys savo tiesas. Juk neiname į demonstracijas jų tiesų paneigti. Na, bent kol kas... O jie eina, smerkdami ir skerdiką, ir tuos, kuriems mėsa kur kas labiau priimtina nei žolės.
Taigi, gyvename labai įvairių tiesų ir jų gynimo pačiomis įvairiausiomis formomis amžių. Kartais labai pavydžiu žmonėms, turintiems tvirtus tikėjimo pamatus. Tikėjimo irgi pagal pasirinkimą. Jeigu to tikėjimo (ne religijos) pamatai tvirtai suręsti, visada bus atspirties taškas. Dėl išpažįstamų tiesų, kurios nebūtinai sutaps su aplinkos nuostatomis. Kartais labai veidmainiškomis. Kad neišsiskirtų iš bandos.
Gero savaitgalio su pamąstymais apie tas tiesas - vidines ir išorines.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder