Gražinos skiltis: Pošventiniai emocijų tornadai

Gražinos skiltis: Pošventiniai emocijų tornadai

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. 49 34 35 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]

Pošventiniai emocijų tornadai

Susiklosčius aplinkybėms, pirmą kartą per šimtą metų Jūros šventė praėjo be manęs. Kažko nepatyrusi savo oda, neturiu teisės nei piktintis, nei žavėtis.
Tačiau, kol gyvenau senamiestyje, norėjau ar nenorėjau tapdavau jos dalyve. Neneigsiu, beveik savaitę trunkanti fiesta apkartindavo gyvenimą pirmiausiai tuo, kad automobilis, reikalingas ir darbo reikalais, tapdavo girna po kaklu. Visos, bent menkiausios statyti viečiukės, užgrūstos mugės prekeivių transportu gal 6 km spinduliu aplinkui mano buvusią gyvenamąją vietą.
Parbildi iš darbo išsekęs kaip koks nuvarytas arklys (protinis darbas sekina labiau nei fizinis, na, čia mano įsitikinimas), norisi tylos, susirankioti save iš gabaliukų, o iš visų pusių muzika - gyvai ir mugės prekeivių, užeigų "katarinkų", na, visiška kakafonija, kurios neužglušinsi ir visiškai užsidaręs langus. Ta kakafonija bent kiek aprimdavo gal 5 val. ryto. Tačiau visai netrukus prasidėdavo iš naujo. Ir į darbą šliauži tarsi baliavojęs visą naktį.
Dar vienas šventės bruožas - kaip ir visoje Lietuvoje, neišspręsti tualetiniai reikalai. Po šventės dar savaitę baisus dvokas kiemuose.
Dabar jau 14 metų gyvenu miegamajame kvartale. Ir tokia palaima, kai pasiautėjusi ar ir ramiai pabuvusi Jūros šventės kameriniuose renginiuose parbildu į namus. Ir žinau, kad neteks klausytis "bumčikų" ar roko koncertų kakafonijos.
Per tuos 14 metų, man taip atrodo, Jūros šventė sukultūrėjo. Biotualetais bent dalimi išspręsti tualetiniai reikalai. Visai ne dėl Verygos iniciatyvų klaipėdiečiai, o ir miesto svečiai nebeprisilupa iki stadijos "jūra iki kelių". Nežinau, gal man toks įspūdis, kai nereikia būti šventės dalyve 24 val. per parą...
Taip jau susiklostė, kad tik po Jūros šventės, pirmadienį, buvau paprašyta po Klaipėdos senamiestį pavedžioti estus, Tartu universitete 1984 m. baigusius geografijos studijas. Kasmet kursas susitinka ir kur nors keliauja. Šį kartą atkeliavo į mano mylimą Klaipėdą. Kaip atsisakysi savo meile pasidalinti? Dalinausi, kaip mokėjau ir sugebėjau. Senamiestyje dar tebebuvo "kalama malama", ardant scenas. Pasidžiaugiau, nepajautusi "šanel" kvapų iš kiemų. Prieš geografus, dabar dirbančius įvairiose srityse savo gimtojoje šalyje, nebuvo gėda. Nes tuose "taškuose", kuriuos rodžiau estams, tarsi jokių praėjusios šventės erzinančių pėdsakų neaptikau.
Bet jau antradienio popietę mano iliuzijas dėl sukultūrėjusios Jūros šventės suardė žinoma aktorė, klausdama, kurias merijos duris reikėtų klebinti dėl netvarkos, vyraujančios mieste: "Karlskronos aikštėje Emanuelio Kanto biblioteka rengia edukacines programas vaikams. O joje po šventės tikras siaubas",- ir aktorė pradėjo vardinti įvairių fiziologinių procesų jos pastebėtus pėdsakus. "Juk nesunku su vandens žarna tai padaryti operatyviai, nelaukiant lietaus",- piktinosi ji.
Piktinosi ir gatvių plovimo mašinomis su menka srovele vandens ir tik sukeliančiomis dulkių stulpus, kurie tuoj pat atgula ten pat, kur gulėję. Beje, aktorė minėjo ir tvaikus gatvėse, kiemuose, nesugreibtų šiukšlių krūvas.
Labai panašius pošventinius įspūdžius dėstė ir kiti klaipėdiečiai.
Kurių merijos kabinetų duris dėl jų, dažniausiai buitinių, emocijų tornadų klebinti nenurodžiau. Nes įsivaizduoju, kad tai turėtų matyti tuose kabinetuose dirbantieji.
...Jei iš jų išeitų pasidairyti po miestą...
Ne tik po švenčių, bet ir paprastomis dienomis.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder