Gyvenimas gerėja. Kai kam

Dienos komentaras

Senų žmonių šalyje - geros naujienos. Atlyginimai kasmet auga 10 procentų, randasi naujų darbo vietų, todėl premjeras tikisi, kad emigracija iš Lietuvos sustos.

Šitaip pasakęs Algirdas Brazauskas ir vėl sukėlė erzelį. Ką jis kalba? Negi nežino, iš kur ir kas emigruoja?

Atlyginimai auga, tas tiesa. Jei neaugtų, tai po tokio benzino kainų šuolio miestų gatvėse ir plentuose vaizdelis būtų kaip 1990-1991 metais per Sovietų ekonominę blokadą. Tada gatvėse galėjai futbolą lošti. Tačiau taip neįvyko, vadinasi, premjeras teisus, kai sako, kad ekonomika auga ir gyvenimas gerėja. Tereikia pridurti - kai kam. Tačiau ne visiems.

Jis gerėja tiems, kurie jau įsitvirtino darbo rinkoje, ypač pelningiausiuose jos segmentuose. O emigravo ir emigruos jaunimas - ta visuomenės dalis, kuriai startuoti suaugusiųjų pasaulyje yra labai sunkus, o daliai ir neįveikiamas uždavinys. Neįveikiamas dėl dviejų priežasčių.

Pirma, Lietuva patogi gyventi žmonėms, kurie jau sukaupė turto, užaugino vaikus. Tai - senų žmonių kraštas, kurio augančios ekonomikos biudžete staiga "netyčia" gali sumažėti finansavimas aukštajam mokslui. Juk Lietuvoje docentui, treniruojančiam jaunimą suaugusiųjų gyvenimui, mokama 1200 litų "į rankas".

Antra, didžioji dalis jaunimo baigia nekonkurencingas provincijos mokyklas ir nesugeba įstoti į perspektyvias aukštųjų mokyklų specialybes. Tas, į kurias publika, besirengianti dėvėtais drabužiais, patekti neturi jokių šansų.

Būtent jie sudaro naujųjų Ispanijos, Anglijos emigrantų bendruomenės branduolį. Tie, kurie Lietuvoje neturėjo ir neturės perspektyvos, todėl yra pasmerkti, tremtiniai. Ten, Vakarų Europoje, jiems moka atlyginimus, nuo kurių nenukenčia žmogaus savigarba ir kurio grįžę namo jie tikrai negaus. Tačiau tai nereiškia, kad palikdami tėvynę jie nejaučia nuoskaudos ir yra laimingi.

Štai viename Švedijos uoste, automobilių taisykloje, sutikau vyruką, kuris nuo ryto iki vakaro lopo prakiurusias padangas už 4000 litų per mėnesį po mokesčių, nes, kaip pats pasakė, švedai dirbti tingi, o jis - ne. Tačiau yra ir kita tos gerovės pusė. Žmona pametė, vaikus mato ypač retai, kiekvieną lietuviškai prašnekusį stveria už peties ir paleidžia tik tada, kai peties savininkas ima muistytis.

Panašaus likimo žmonės, kurie "vardan vaikų" bėga iš namų prakeikę jiems tokią nemielaširdingą Lietuvą, svetur perkasi tautinius drabužius, lekia per visą Ameriką į bendruomenės susirinkimus... Tremtinio duona sprangi. Tačiau ar jie turi šansų čia, Lietuvoje? Juk ne paties gabiausio, agresyviausio, ne pačią geriausią mokyklą ir paklausiausią specialybę baigusio jauno žmogaus gyvenimas ir kuria Lietuvos skurdo statistiką.

Būtent taip: Lietuvoje skurdžiausiai gyvena jaunos šeimos, auginančios vaikus, o ne pensininkai. Todėl jaunimas ir bėga. Jie, o ne kas kitas. Tų, kurie išvažiuoja vardan geresnės profesinės karjeros, yra vienetai. Ir jie dažniausiai grįžta, nes žmogus yra "visuomeninis gyvulys", jis blogai jaučiasi svetimoje terpėje, kur negali pasikalbėti mamos kalba, kur negali išgerti alaus su klasioku, kur auga kitokie medžiai, kur žmonės į tuos pačius dalykus reaguoja kitaip nei pats esi įpratęs.

Tačiau kur turi sugrįžti tie, kurie įstrigo Ispanijos apelsinų soduose? Gal į Kelmės ar Švenčionėlių Darbo biržą arba Didžiasalį, kuriame prezidentas per rinkimus žadėjo pastatyti fabriką? Žadėjo ir nepastatė.

Rūta Grinevičiūtė