Įnagis pribaigti žmogų

Įnagis pribaigti žmogų

Prieš rin­ki­mus di­des­nės ir ma­žes­nės gru­pe­lės Sei­mo na­rių su­ka gal­vas, kaip tėkš­tel­ti ko­kią int­ri­gą nai­viam rin­kė­jui. Kur­pia ir eu­ta­na­zi­ją įtei­si­nan­tį įsta­ty­mą.

Neaiš­ku, priims jį ar ne­priims. Ta­čiau, re­gis, jog jau jį kur­da­mos Sei­mo gal­vos ei­li­nį kar­tą su­si­mo­vė. Mū­sų vi­suo­me­nė mo­ra­liš­kai dar ne­sub­ren­du­si to­kiam įsta­ty­mui?

O gal spe­cia­liai taip da­ro­ma? Le­ga­li­zuo­tas žmo­gaus nu­žu­dy­mas vai­ni­kuos iki šiol vi­sais įma­no­mais bū­dais vyk­do­mą tau­tos ge­no­ci­dą. Gal no­ri­ma su­kur­ti įna­gį pri­baig­ti ne­tei­sy­bės, li­gų, ne­pri­tek­lių, ap­link vis la­biau iš­si­ke­ro­jan­čio egoiz­mo iš­var­gin­tą žmo­gų?

Sup­ran­ta­ma, yra at­ve­jų, kai be­vil­tiš­kam li­go­niui nė­ra jo­kios vil­ties pa­sveik­ti. Nė­ra pra­smės ken­tė­ti pa­čiam skaus­mus ir var­gin­ti ar­ti­muo­sius.

Ta­čiau tai la­bai re­ti at­ve­jai. Ar ver­ta dėl to kur­ti įsta­ty­mą? Juo­lab, kad nė­ra įsta­ty­mų, reg­la­men­tuo­jan­čių daž­nes­nių pro­ble­mų spren­di­mą ir at­spin­din­čių di­des­nių žmo­nių gru­pių in­te­re­sus.

Dau­ge­lis sun­kio­mis li­go­mis ser­gan­čių žmo­nių sa­ko, jog tuo­met, kai iš­ky­la rea­li grės­mė gy­vy­bei, kaip tik la­bai su­stip­rė­ja no­ras gy­ven­ti. Ga­li iš­kęs­ti vis­ką, nes iki pa­sku­ti­nio ato­kvė­pio tu­ri vil­ties, jog vie­ną ry­tą at­si­bu­si svei­kas.

Ir var­gu bau, ar daug ken­čian­čių­jų ry­šis pa­si­ra­šy­ti sau mir­ties nuo­spren­dį. Juk šiaip ar taip tai sa­vi­žu­dy­bė. Ti­kin­tis žmo­gus ne­si­ryš išei­ti, pa­prieš­ta­ra­vęs Kū­rė­jo spren­di­mui.

Troš­ki­mas gy­ven­ti už­ko­duo­tas kiek­vie­no žmo­gaus pri­gim­ty­je. Net sa­vi­žu­dis, juo­dą­ją mi­nu­tę nea­tė­męs sau gy­vy­bės, ki­tą mi­nu­tę ga­li per­si­gal­vo­ti.

Į re­dak­ci­ją už­su­kęs vie­ni­šas, ap­leis­tas žmo­gus pa­sa­ko­jo jau bu­vo pa­si­ruo­šęs sau kil­pą. Ta­čiau at­si­mi­nęs, jog rei­kia pa­leis­ti prie bū­dos pri­riš­tą šu­nį. Varg­še­lis nu­dvės ba­du, kol kas nors at­ras vien­kie­my­je pa­si­mi­ru­sį šei­mi­nin­ką.

Už­te­ko išei­ti į kie­mą – ir vė­jas iš­blaš­kė min­tis apie sa­vi­žu­dy­bę.

Eu­ta­na­zi­jos au­ko­mis pir­miau­sia tap­tų se­nu­kai. Jau da­bar iš jų per gy­ve­ni­mą sun­kiai su­tau­py­tus pi­ni­gus iš­vi­lio­ja ban­ko dar­buo­to­jais, po­li­ci­nin­kais ap­si­me­tu­sie­ji ir ki­to­kio plau­ko afe­ris­tai.

Kas pa­neigs ga­li­my­bę, jog prie pa­lie­gu­sių se­nu­kų ne­pris­vils pa­na­šūs afe­ris­tai ir ne­pa­kiš pa­si­ra­šy­ti vie­no do­ku­men­to dėl tur­to per­lei­di­mo, ki­to – dėl eu­ta­na­zi­jos. Tai pa­da­ry­ti ga­li net ar­ti­miau­si gi­mi­nės.

O kas se­ne­liu­ką ar se­nu­tę gins? Kas būd­raus, kad ap­suk­ruo­liai ne­pa­si­nau­do­tų dar vie­nu jiems pa­lan­kiu įsta­ty­mu? Gal me­di­kai? Bet juk jau ir da­bar se­ni žmo­nės ne­re­tai ne­gy­do­mi.

Gal tin­ka­mu įsta­ty­mo tai­ky­mu rū­pin­sis vals­ty­bė? Nai­vu ti­kė­tis. Juk se­nu­kas jau ne­be­ne­ša vals­ty­bei nau­dos. Ne­mo­ka mo­kes­čių. O jam dar rei­kia mo­kė­ti pen­si­ją.

Nė­ra se­nu­ko – nė­ra pro­ble­mos. Leng­viau „Sod­rai“. Dau­giau vie­tų li­go­ni­nė­se, slau­gos įstai­go­se ir se­ne­lių na­muo­se.

Gal dėl kiek­vie­no eu­ta­na­zi­jos at­ve­jo aiš­kin­sis tei­sėt­var­kos pa­rei­gū­nai? O kaip jie iš­siaiš­kins? Mi­ru­sio se­nu­ko jau ne­be­pak­lau­si, ką jis ma­nė pa­si­ra­šy­da­mas sau mir­ties nuo­spren­dį.

Net la­biau ci­vi­li­zuo­to­se ša­ly­se, kur la­biau ger­bia­mas ir se­nas, ir jau­nas žmo­gus, se­nu­kus slau­gan­čios lie­tu­vės kar­tais su­si­du­ria su keis­čiau­siais da­ly­kais.

Tar­kim mirš­ta se­nu­tė. Ta­čiau nie­kas ne­sku­ba jos lai­do­ti. Kū­ną lai­ko mor­go šal­dy­tu­ve. Į li­go­ni­nę iš­ve­ža­mas ir jos su­tuok­ti­nis. Praei­na sa­vai­tė – mirš­ta ir jis. Abu se­nu­kai kar­tu pa­lai­do­ja­mi. Kas tai? Su­ta­pi­mas? Ar ar­ti­mų­jų spren­di­mas, jog se­nu­kui jau už­ten­ka gy­ven­ti?

Ar ne ta link­me ei­na ir mū­sų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai? Vie­nas se­niai iš­si­tuo­kęs, bet vai­kus au­gi­nęs ir ma­te­ria­liai jiems pa­dė­jęs vy­ras, už­su­kęs re­dak­ci­jon lie­jo šird­gė­lą – kas jį kar­šins. Iš vai­kų jo­kios pa­gal­bos ne­si­ti­ki.

Pas­kui su­si­grie­bė: “ Ža­da priim­ti eu­ta­na­zi­jos įsta­ty­mą. Pa­ma­ty­siu, kad vie­nas jau gy­ven­ti ne­be­ga­liu, pa­pra­šy­siu, kad už­mig­dy­tų kaip šu­nį.“

Ne­se­niai vie­na kai­mo mo­te­riš­kė ne­te­ku­si kant­ry­bės sa­vo vy­rui už­me­tė žars­tek­liu per gal­vą. Žars­tek­lį ne­lai­ku ir ne vie­to­je pa­nau­do­ju­si mo­te­ris pri­pa­žin­ta smur­tau­to­ja ir at­si­dū­rė areš­ti­nė­je.

Šį įvy­kį iš po­li­ci­jos su­ves­ti­nės kaž­ko­dėl at­min­tis at­gai­vi­no pra­dė­jus mąs­ty­ti apie eu­ta­na­zi­jos įsta­ty­mą. Ar ne­taps šis įsta­ty­mas žars­tek­liu, pri­bai­gian­čiu žmo­gų, kai kam nors rei­kia, kad jis mir­tų?

„Dau­ge­lis sun­kio­mis li­go­mis ser­gan­čių žmo­nių sa­ko, jog tuo­met, kai iš­ky­la rea­li grės­mė gy­vy­bei, kaip tik la­bai su­stip­rė­ja no­ras gy­ven­ti.“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder