Neaišku, priims jį ar nepriims. Tačiau, regis, jog jau jį kurdamos Seimo galvos eilinį kartą susimovė. Mūsų visuomenė morališkai dar nesubrendusi tokiam įstatymui?
O gal specialiai taip daroma? Legalizuotas žmogaus nužudymas vainikuos iki šiol visais įmanomais būdais vykdomą tautos genocidą. Gal norima sukurti įnagį pribaigti neteisybės, ligų, nepriteklių, aplink vis labiau išsikerojančio egoizmo išvargintą žmogų?
Suprantama, yra atvejų, kai beviltiškam ligoniui nėra jokios vilties pasveikti. Nėra prasmės kentėti pačiam skausmus ir varginti artimuosius.
Tačiau tai labai reti atvejai. Ar verta dėl to kurti įstatymą? Juolab, kad nėra įstatymų, reglamentuojančių dažnesnių problemų sprendimą ir atspindinčių didesnių žmonių grupių interesus.
Daugelis sunkiomis ligomis sergančių žmonių sako, jog tuomet, kai iškyla reali grėsmė gyvybei, kaip tik labai sustiprėja noras gyventi. Gali iškęsti viską, nes iki paskutinio atokvėpio turi vilties, jog vieną rytą atsibusi sveikas.
Ir vargu bau, ar daug kenčiančiųjų ryšis pasirašyti sau mirties nuosprendį. Juk šiaip ar taip tai savižudybė. Tikintis žmogus nesiryš išeiti, paprieštaravęs Kūrėjo sprendimui.
Troškimas gyventi užkoduotas kiekvieno žmogaus prigimtyje. Net savižudis, juodąją minutę neatėmęs sau gyvybės, kitą minutę gali persigalvoti.
Į redakciją užsukęs vienišas, apleistas žmogus pasakojo jau buvo pasiruošęs sau kilpą. Tačiau atsiminęs, jog reikia paleisti prie būdos pririštą šunį. Vargšelis nudvės badu, kol kas nors atras vienkiemyje pasimirusį šeimininką.
Užteko išeiti į kiemą – ir vėjas išblaškė mintis apie savižudybę.
Eutanazijos aukomis pirmiausia taptų senukai. Jau dabar iš jų per gyvenimą sunkiai sutaupytus pinigus išvilioja banko darbuotojais, policininkais apsimetusieji ir kitokio plauko aferistai.
Kas paneigs galimybę, jog prie paliegusių senukų neprisvils panašūs aferistai ir nepakiš pasirašyti vieno dokumento dėl turto perleidimo, kito – dėl eutanazijos. Tai padaryti gali net artimiausi giminės.
O kas seneliuką ar senutę gins? Kas būdraus, kad apsukruoliai nepasinaudotų dar vienu jiems palankiu įstatymu? Gal medikai? Bet juk jau ir dabar seni žmonės neretai negydomi.
Gal tinkamu įstatymo taikymu rūpinsis valstybė? Naivu tikėtis. Juk senukas jau nebeneša valstybei naudos. Nemoka mokesčių. O jam dar reikia mokėti pensiją.
Nėra senuko – nėra problemos. Lengviau „Sodrai“. Daugiau vietų ligoninėse, slaugos įstaigose ir senelių namuose.
Gal dėl kiekvieno eutanazijos atvejo aiškinsis teisėtvarkos pareigūnai? O kaip jie išsiaiškins? Mirusio senuko jau nebepaklausi, ką jis manė pasirašydamas sau mirties nuosprendį.
Net labiau civilizuotose šalyse, kur labiau gerbiamas ir senas, ir jaunas žmogus, senukus slaugančios lietuvės kartais susiduria su keisčiausiais dalykais.
Tarkim miršta senutė. Tačiau niekas neskuba jos laidoti. Kūną laiko morgo šaldytuve. Į ligoninę išvežamas ir jos sutuoktinis. Praeina savaitė – miršta ir jis. Abu senukai kartu palaidojami. Kas tai? Sutapimas? Ar artimųjų sprendimas, jog senukui jau užtenka gyventi?
Ar ne ta linkme eina ir mūsų tarpusavio santykiai? Vienas seniai išsituokęs, bet vaikus auginęs ir materialiai jiems padėjęs vyras, užsukęs redakcijon liejo širdgėlą – kas jį karšins. Iš vaikų jokios pagalbos nesitiki.
Paskui susigriebė: “ Žada priimti eutanazijos įstatymą. Pamatysiu, kad vienas jau gyventi nebegaliu, paprašysiu, kad užmigdytų kaip šunį.“
Neseniai viena kaimo moteriškė netekusi kantrybės savo vyrui užmetė žarstekliu per galvą. Žarsteklį nelaiku ir ne vietoje panaudojusi moteris pripažinta smurtautoja ir atsidūrė areštinėje.
Šį įvykį iš policijos suvestinės kažkodėl atmintis atgaivino pradėjus mąstyti apie eutanazijos įstatymą. Ar netaps šis įstatymas žarstekliu, pribaigiančiu žmogų, kai kam nors reikia, kad jis mirtų?
„Daugelis sunkiomis ligomis sergančių žmonių sako, jog tuomet, kai iškyla reali grėsmė gyvybei, kaip tik labai sustiprėja noras gyventi.“
Rašyti komentarą