1990 m.kovo 11 d. Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Tą pačią dieną atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Kovo 15 d. dienraštis „Lietuvos rytas“ išspausdino filosofo, rašytojo, vieno iš Sąjūdžio kūrėjų ir lyderių Arvydo Juozaičio jau legenda tapusį straipsnį „Istorinė klaida". Tądien jį perskaitė didžioji tautos dauguma, jo įtaka Sąjūdžiui ir visos Lietuvos politinei raidai neginčijama. Tuomet dar nebuvo interneto, tad čia pateikiamas straipsnis skaitmeniniu formatu:
ISTORINĖ KLAIDA
Padaryta neatitaisoma klaida. Didžiojoje politikoje, kai istorijos vyksmą įsitraukia visa tauta ir absoliuti gyventojų dauguma, negalima nepaisyti paprastų žmonių valios. Mums visiems, siekiantiems atkurti Lietuvą, susivienijusi žmonių valia buvo būtina - be jos nebūtų įvykęs svarbiausias istorinis įvykis.
Tačiau mums reikia laimėti karą, o ne vieną mūšį. Ir žvelgiant į mūšio lauką nedovanotina paskęsti kunigaikščių sapnuose ir pamoksluose.
Taip, buvo labai svarbu parlamentiniu keliu atkurti Lietuvą - tuo išvengta naujos (atsikūrusios) valstybės sumenkinimo pasaulio valstybių akyse, tai turėtų paspartinti mūsų pripažinimą. Be to, buvo labai svarbu, kad valstybinė santvarka neturėtų nė šešėlio subankrutavusios komunistinės ideologijos pamatų. Tai taip pat buvo padaryta.
Kas toliau?
Visų pirma, kai laimimi tokie neįkainojami dalykai, reikia paisyti ir gerbti tų pačių žmonių, kurie savo balsu padėjo įvykdyti istoriją, valią. Nestumdyti tos valios ir nefalsifikuoti jos. Tai būtina ne vien dėl žmogiškumo ir krikščionybės, bet ir dėl rėžiančios mūsų gyvenimą politikos bei tarptautinių reikalų. Šiuo be galo svarbiu metu mes turime būti nesuskilę dėl svarbiausio - valstybės valdžios - klausimo.
Bet skilimas jau įvyko. Dabar nebeišvengiamai vyks skirtingų pozicijų telkimasis ir konfrontacija. Nes pamatas šiam telkimuisi yra - žmonės sunerimę ir nepatenkinti.
Nerimo objektas akivaizdus - Aukščiausiosios Tarybos pirmininko figūra. Jau prieš rinkimus buvo aišku, kad V. Landsbergis teturi galbūt tik pusę to populiarumo tarp Lietuvos gyventojų, kokio yra sulaukęs A. Brazauskas. Tai buvo ne kartą skelbta spaudoje, tą rodė autoritetingiausi sociologiniai tyrimai. Tačiau V. Landsbergis turėjo Sąjūdžio lyderio vardą, o Sąjūdis - nepalyginamai aukštesnis autoritetas mūsų žmonėms negu LKP. Taip egzistavo milžiniškas prieštaravimas, kurio nebuvo galima nepaisyti ir kurį reikėjo labai atsargiai spręsti. Tačiau noro spręsti šią problemą iš Sąjūdžio pusės nesimatė: buvo pasitenkinama plikiausia „kontrpropaganda" ir atsainumu - esą A. Brazauskas nenusipelnė tos garbės, kurią jam reiškia tautos dauguma, kad žmonės suklaidinti ir kad visa tai galų gale yra komunistų pinklės. Prieš pat rinkimus V. Landsbergis viešai pareiškė (pvz., interviu „Amerikos balsui"), kad masinės
komunikacijos priemonės yra komunistų rankose, o tai - žmonių klaidinimo priežastis (kad ir prezidento klausimu). Visa tai tik dar labiau kėlė A. Brazausko autoritetą.
Ar nepažįstami metodai? Todėl nereikia stebėtis, kad Aukščiausioji Taryba taip sparčiai iškėlė Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininko pakeitimo klausimą. Ir kad kandidatūra jau taip pat parinkta, ir kad jau šnekama apie „garbingą" konkurentų kovą parlamento akivaizdoje...
Šitaip žengiama į civilizaciją.
Tačiau esama nenuneigiamo dėsnio: žmonių valios nesufabrikuosi. Jeigu žmonės kažką pamėgo, tai jie netylės. Autoritetingiausia pasaulio viešosios nuomonės tyrimo institucija Gallup poll, prieš rinkimus atlikusi Lietuvoje apklausą, nustatė, kad masinėmis komunikacijos priemonėmis pasitiki apie 70 proc. gyventojų. Tai nuostabus faktas, demonstruojantis jaunos mūsų demokratijos ir profesinės žurnalistikos didžiulę pergalę. Žinoma, galima sakyti, kad tuos tyrimus atliko komunistų tarnai. Sakyti galima daug ką...
Mes vadavomės ir tebesivaduojame neįtikėtinu ir keistu būdu. Žmonės telkiasi ir ieško užuovėjos už kiekvieno lyderio ar organizacijos, kuri jo neignoruoja. Ir nepaisoma, ar tas Dievo žmogus mūsų brolis — priklauso LKP, ar ne. Kartais net priklausymas LKP (jau ne komunistiškai!) leisdavo daugiau padėti žmonėms. Nors ir nežinodami, visi jaučiame istorinį dėsnį: griūvant senajai visuomeninei tvarkai, reikia gelbėti žmones ir jų sielas įvairiausiais būdais. Tuo, manau, paaiškinamas ir A. Brazausko populiarumas. Šito fakto atmesti negalima, ji reikia gerbti, kaip ir pačius žmones.
Nauja Aukščiausioji Taryba turi savo rankose labai daug ką. Bet ne viską, kad galėtų, atlikusi pirmą žingsnį, nebepaisyti savo rinkėjų valios. Jeigu nepaisys - bus blogai: pakibs ore dauguma jos sprendimų, ir prievarta prisiartins. Situacija paradoksali, bet juk galvos tam ir duotos...
Įsivaizduoju, kad galėjo būti taip:
Likus dviem kandidatūroms Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą, V. Landsbergis padėkoja deputatams už pasitikėjimą ir korektiškai atsisako savosios, siūlydamas (o gal net prašydamas) balsuoti už konkurentą, sau paprašydamas pavaduotojo vietos. Būtų laimėta labai daug. Pirma, moralinis autoritetas, nes juk visiems buvo aišku, kad V. Landsbergio laukia lengva pergalė (ar ne tai bylojo tie dešimtys tūkstančių nevilties laiškų ir parašų, desperatiškai užgriuvusių Vilnių iškart po rinkimų ir nujaučiančių Sąjūdžio vienpusiškumą). Antra, būtų laimėta tautos vienybė - reali, o ne šiandieninė - agitacinė. Trečia, būtų išlaikyti daug stipresni ginklai išorės kovose. Ketvirta, išsaugoti pereinamojo laikotarpio ūkio valdymo svertai. Ir penkta - padaryta tas pats, kas ir turėjo būti padaryta. Juk buvo neįmanoma nepriimti Nepriklausomybės atkūrimo akto ir kitų dokumentų.
Net jeigu A. Brazauskas, kaip pirmininkas, būtų daug kam prieštaravęs, jo mandatas sveria tiek pat, kiek ir kiekvieno kito deputato. Absoliuti dauguma sąjūdininkų padarytų savo darbą, ir dokumentai būtų priimti. Partinė pirmininko priklausomybė nebūtų lemiantis veiksnys. Kaip ir visais kitais svarbiais momentais, parlamentas galėtų jį griežtai kontroliuoti, parinkdamas jam tik tokius, o ne kitokius pavaduotojus ir pan. Galiausiai parlamentas bet kuriuo metu galėtų perrinkti „nebepaklusnųjį" pirmininką, prieš tai parodydamas tautai, kad „štai, matot...".
Žinau, kad po šio rašinio publikavimo mane dar sykį kaltins pataikavimu komunistams ar dar baisesnėmis nuodėmėmis. Iš anksto galiu atsakyti tik tai, kas žinoma visiems: ne Sąjūdis ir ne pirmininkai atvedė Lietuvą prie Nepriklausomybės slenksčio. Ir ne jie vieni, o mes visi tą slenksti peržengėme. Valdžia tik lydi mus. Bet pernelyg ilgai ir aistringai buvo ruoštasi imti valdžią. O kas toliau?
Arvydas JUOZAITIS
1990 m. kovo 15 d.
Rašyti komentarą