Jurga Lago: Apie turtą, seksą ir laimę

Jurga Lago: Apie turtą, seksą ir laimę

Juk pamenate istoriją, kaip aristokratės Janės giminės ieškojo lobio? Sudegino senus rankraščius, knisdami namus kapojo senovines komodas su liūtų galvomis, ugnimi išvėdino galingą biblioteką ir smuiką, kuris degdamas dainavo - jo viduriuose švietė užrašas "Stradivarius".

Giminės lobio nerado, taip ir netapo turtingi, bet stengėsi: įsigijo naują sekciją, taburetes, servizą. Ėjo 1983-ieji, man buvo 9 metai.

Dažnai žmonės suklumpa ties modernybėm, noru “žengti pirmyn”, keisti senus daiktus, kirsti senus medžius, statyti naujus namus. Ir ten visaip lošti istorijos loterijoje, statant šeškę prieš tūzą. Nežinia, kas gimdo durnumą, bet dvasios biednystė dažnai būna vartai į "ubago lemtį".

 

 

Vieno Lietuvos miesto teatre kabojo sietynai: didelėmis 5 metrų kaskadomis vilnijo salėse išjungiamos šviesos - 3000 rankų darbo prabangaus storo stiklo cilindrų spindėjo, subtiliai lauždami šviesą ir visa tauri, 1200 kg svėrusi metalo ir stiklo konstrukcija, lyg putota ir lengva jūra mirgėjo erdvėje!

Visi žinojo - senojo Teatro sietynai buvo atlieti Piteryje iš paslaptingo niekada nejuoduojančio sidabro lydinio - niuzilberiu vadinamo. Ne veltui juos kūrė juvelyro rankos!

Šiandien tai būtų pasakiška, neįkandama prabanga - apie 1992-uosius Teatras užsidėjo karūną.

 

 

Man buvo 18 metų.

Svajojam ten visaip būti laimingi. Perkam daiktus su 2 metų garantija. Ieškom tikros meilės, kurios garantija šiandien dažnai dar trumpesnė. Kuriam savo XXI amžiaus gyvenimus su būtinu tikėjimu - esam protingesni už Janės gimines Viešvėnų kaime.

Tas pats miestas turėjo ir senovinį paštelį.

Visi jį vadino Balandžių paštu ir juokėsi iš būrių užsieniečių, kurie stypsojo eilėse prie seno jo antspaudo. Aš vieną vasarą pardavinėjau ten pašto ženklus.

Gal 14-os metų, tai pamenu subtiliausias bronzos kompozicijas - žirgų, balandžių ir drakonų pavidalais, raižytus bronzos stalus, besisukančias žirgų rašalines ir net pūsto apvalaus stiklo bronzinį laikrodį. Su dangun kylančia žmogaus figūrėle.

Akys, pripratusios prie socrealizmo ir leninų raibo, suvokdamos, kad tam miestui pasisekė ir tarybinėje pilkumoje spindėjo kokybė: nuo smulkiausių detalių - visi žinojo - senąjį paštą kūręs žmogus sovietmečiu rizikavo, bet jo darbai išliks ir liudys vertę.

Bėgo metai.

Ties 2015-aisiais Teatras nubudo po euroremonto. Garsieji šviestuvai buvo... dingę. Tarsi sapnas!

Žmonės liudijo, kad juos vežė, pjaustė, daužė, skubėjo - nuoširdžiai norėta “atsinaujinti”, elektrikas Raimis rinko lemputes, meistrai montavo gipskartonį. Vis pagalvoju, o, kad turėčiau nors vieną išlikusį stiklą...

Jau tuoj bus apie seksą, nes 2020-aisiais paskutinį kartą užsivėrė paštelio durys. Jis griuvo, smego, o apie viduje nykstančią bronzą sklido legendos. Buvo gauta pinigų iš draudimo restauracijai, bet žinot, kaip būna...

Tik pasakysiu. Ubago likimas dažniausiai yra pasirenkamas dalykas. Tik pats to nežinai.

Paryžiai ir Vienos, visas pasaulio grožis sukurtas saugant. Ne tik kūrinius, bet ir medžius. Ir žmones. Moralinė ubagystė visada lydi nykimą. Ne tik žmogaus, bet ir miestų, ir laikmečių.

Tas miestas - šiandieninė Klaipėda. Juvelyras, sukūręs Klaipėdos Dramos teatro sietynus ir Senąjį Balandžių paštą - mano tėvas Vytautas Karčiauskas.

Daugiau negaliu pasakyti nieko. Nothing. Gal tiek, kad tai vyko XXI a. miestą valdant ciniškam, ubagiškam, tingiam protui.

Klaipėdos lobių nuotraukų turiu nedaug. Teatro visai neturiu. Jos va čia:

https://www.instagram.com/p/B-kBWDTo6Gh/?igshid=jij3iyv6bmcx

 

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder