Ką dar Europai dovanos „dėdulė iš Amerikos“?

Ką dar Europai dovanos „dėdulė iš Amerikos“?

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

- Šią savaitę amerikiečiai likvidavo teroristinės „Islamo valstybės“ vadovą Abu Bakrą al Bagdadį (Abu Baklar al-Baghdadi). Atrodytų, visi turėtų džiaugtis, kad neliko vieno aršiausių Amerikos ir europinės civilizacijos priešų, bet štai įvairių pakraipų „demokratai“ staiga puolė kritikuoti JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump), esą „viskas buvo surežisuota“, „priešrinkiminis triukas“, „žuvo nekalti vaikai“ ir pan. O demokratams prijaučiantis „Washington Post“ sunaikintą teroristą netgi sugebėjo pavadinti „islamo mokslininku“... Nejaugi ta publika nesupranta, kad būtent ji ir yra pagrindinis tokių „bagdadžių“ taikinys?

- Žinoma, tokius veikėjus, kaip A.B.al Bagdadis, tikrai reikia atakuoti. Šį kartą ataka prieš jį buvo labai savalaikė ir tiksli. Manau, tokia efektyvi operacija tikrai nebuvo vakar sugalvotas dalykas ar juo labiau „triukas“.

Laukti, kada tai nebus panašu į viešųjų ryšių triuką ir neatakuoti priešo, kad demokratai negalėtų pasakyti to, ką pasakė, būtų tiesiog absurdiška. Netgi toks trumpas mūsų pasvarstymas rodo, kokie juokingi yra D.Trampo oponentai. Kita vertus, reikia suprasti, kad tokia sėkminga operacija galėjo būti įvykdyta tik tada, kai daugybė suinteresuotų žinybų sugebėjo kooperuotis tarpusavyje. Akivaizdu, kad čia dirbo ir turkai, ir sirai, ir rusai, ir kurdai, ir amerikiečiai...

Tai reikia vertinti kaip tarporganizacinę ir netgi tarpvalstybinę operaciją, ką, beje, D.Trampas ir pasakė, padėkodamas visiems šios operacijos dalyviams, įskaitant ir Bašarą al Asadą (Bashar al-Assad). Žinoma, čia lieka vietos pasišaipymui - tai ką, ne taip seniai įvykdyta „Tomahaukų“ ataka prieš B.al Asadą, kaltinant jį cheminio ginklo panaudojimu prieš civilius gyventojus, buvo klaida? Bet šiuo atveju, yra kaip yra - esamu momentu tai buvo bendro veikimo rezultatas, nes „Islamo valstybė“ yra blogis, pagimdytas kitos kvailos atakos prieš Iraką, ir dabar su tuo tenka dorotis.

- Šiandien jau pranešama apie pirmuosius susirėmimus tarp B.al Asado pajėgų ir Turkijos reguliariosios kariuomenės Šiaurės Sirijos teritorijoje. Ar tai ilgalaikių kovų pradžia, ar tiesiog atsitiktinis susirėmimas?

- Nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Tikėtis, jog tokia graži D.Trampo dovanėlė Redžepui Tajipui Erdoganui (Recep Taiyyp Erdogan), turinčiam ketinimų atstatyti Osmanų imperiją, taip tyliai ir bus praryta, nereikėtų. Žinoma, ir kurdai nepasitraukė iš nurodytos teritorijos, ir B.al Asadui buvo neįmanoma neišnaudoti progos susikibti su turkais.

B.al Asadas puikiai suvokia, jog jo pajėgų konfliktas su turkais dabar yra tam tikras šantažo instrumentas rusams, tikrinant, kaip jie elgsis. Ar rusų žaidimas su R.T.Erdoganu, ar rusų žaidimas su B.al Asadu yra didesnė investicija? Štai rusai jau turi rinktis ir natūraliai tampa šito konflikto dalyviais.

O pats konfliktas įsiplieks kur kas stipriau, negu mūsų minėtas trumpalaikis susidūrimas. Čia yra lygiai tas pat, kaip laikyti skiedras ant žarijų: žarijos šiuo atveju yra turkų okupacinės pajėgos, o skiedros - kurdai ir B.al Asado kariuomenė šioje teritorijoje. Kita vertus, JAV pajėgų patraukimas iš Sirijos nėra visiškai nekaltas dalykas.

Aš drįsčiau teigti, jog tas tūkstantis jūrų pėstininkų ir kitų specialiųjų pajėgų karių, kuriuos Jungtinės Valstijos laikė Sirijoje, yra pati efektyviausia ir pati tikslingiausia JAV karinė investicija iš viso to, ką jie turi dešimtyse kitų valstybių. Šiandieninis šių pajėgų atitraukimas atveria kelią labai plačioms Turkijos imperinėms užmačioms ir labai plačioms Irano užmačioms, planuojant vadinamąjį „didįjį šiitų pusmėnulį“.

Mus ramina tik tas faktas, kad D.Trampas, pasakęs, jog atitraukia savo pajėgas, jau kitą dieną pareiškė, jog formuoja pajėgas naftos verslovių ir gavybos vietų apsaugai. Kitaip sakant, oficialus pareiškimas, jog išvedamos pajėgos, iš tikrųjų reiškia, jog keičiamas šitų pajėgų pavadinimas.

Taigi, nepulkime kritikuoti D.Trampo, kol tiksliai nežinome, ar tos versloves saugančios pajėgos nebus žymiai didesnės, nei tas tūkstantis vyrukų, kurie buvo laikomi Sirijoje, turint tikslą palaikyti pusiausvyrą tarp ten kovojančių grupių.

- Tuo metu europiečiams pasipiktinus, jog vykstant kovoms Šiaurės Sirijoje išsibėgios kurdų saugomi „Islamo valstybės“ kovotojai, D.Trampas pasakė, kad reikia tuos kovotojus repatrijuoti į jų kilmės šalis: „Pasiimkite juos arba aš atvešiu juos prie jūsų durų ir paleisiu...“ Akivaizdu, jog D.Trampą erzina ES valstybių pamokomas tonas, aiškinant, ką jis ten turi daryti, nors patys europiečiai nejudina nė pirštelio problemai išspręsti. D.Trampo reakcija logiška ir adekvati?


- D.Trampas vadovaujasi nepriekaištinga logika. O europiečiai dešimtmečiais žaidė senąjį žaidimą, pavadinimu „Geras dėdulė iš Amerikos“. Tas geras dėdulė visada atvykdavo į bet kurią Europos valstybę, vos tik jai pasidarydavo striuka, atveždavo varganiems giminaičiams saldainių ir net naujas kelnes...

Tas pat buvo po karo, kai amerikiečiai įgyvendino Europoje Maršalo planą, investavo čia kovose su Vokietija paimtus pinigus ir sukišo nuosavus milijardus. Kuo tai baigėsi? Baigėsi vokiečių ir prancūzų nuolatiniu kiauksėjimu, nukreiptu prieš Amerikos interesus, atsisakymu formuoti euroatlantinę prekybinę erdvę, bandymu konkuruoti, nuolatiniu flirtu su rusais, kuris dabar išsilieja į visišką katastrofą...

O blogiausia, kad tai baigėsi visišku Europos atsisakymu patiems rūpintis savo saugumu. Mes jau sulaukėme to, jog turtingiausia Europos valstybė Vokietija pagal savo veikiančių tankų pajėgas gali labai sunkiai konkuruoti nebent su Baltarusija, kuri efektyvios kovinės technikos turi gerokai daugiau, negu vokiečiai.

Tai ne mano nuomonė, o Bundesvero inspektoriaus raporto Bundestagui „šviesoje susiformavę teiginiai“... Štai tokioje situacijoje sakyti, jog D.Trampas yra neteisus, reikalaudamas iš europiečių iniciatyvos ir efektyvių sprendimų vietoj nuolatinio kiauksėjimo apie JAV kalėjimus Europoje, kuriuose yra laikomi teroristai...

Kartą, kai mane užpuolė rusų žurnalistai dėl Lietuvoje veikusio teroristų kalėjimo, man teko jų paklausti: „O kur, jūsų manymu, teroristai turi būti laikomi?“ Juk tai tie patys žmonės, kurie organizavo „Nord Ost“, Budionovsko ir visus kitus teroro aktus jūsų teritorijoje. Tai kur jie turi būti laikomi?

Gal kurorte? Ir rusų propagandistams teko užsičiaupti. Čia yra lygiai tokia pati situacija. Galima toleruoti daug ką, bet negalima toleruoti terorizmo ir Europos valstybių atsisakymo gintis patiems.

Ne be reikalo mes savo skaitytojams pasakojame apie tam tikras naujas pažiūras Europos saugumo architektūros formavime, kuomet ukrainiečių, lenkų, mūsų, latvių, estų, švedų, suomių ir norvegų Rusijos keliamų grėsmių vertinimas, mūsų nuomone, turėtų pavirsti efektyvaus gynybinio mechanizmo formavimu, kuris pirmiausia bazuotųsi šių valstybių pajėgose.

Reikia pasidžiaugti, jog Amerikos gynybos analitikų požiūris šįkart sutampa su mano pažiūromis ir tai yra pirmas kartas, kai mano čia įvardintos idėjos gauna JAV gynybos analitikų pripažinimą.

- Nepamirškime ir migracijos klausimų, juolab kad graikai jau visą savaitę skundžiasi, kad pas juos ir toliau iš Turkijos masiškai plūsta nelegalai, o jų skaičiai grėsmingai didėja. Ar tai reiškia, kad turkai juos specialiai čia siunčia?

- R.T.Erdoganas turi puikų spaudimo mechanizmą. Kol kas jis dar tai dozuoja, paleisdamas tik tam tikrą kiekį nelegalų ir maloniai klausydamas, kaip klykia graikai. Netrukus pradės klykti italai ir bulgarai... Ši situacija rodo, jog Europos valstybių bandymas nusipirkti ramybę ir taiką yra pats kvailiausias sprendimas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Nuo tada, kai Europos valstybės, nusprendusios, jog galima nieko nedaryti savo saugumo labui, leido surūdyti ginkluotei bei užsiauginti pilvus karininkijai, nemokant ir neruošiant savo šalių rezervo galimoms problemoms...

- Vokietijoje paskelbta labai įdomi apklausa apie tuos pačius turkus. Paaiškėjo, kad mažiausiai du trečdaliai apklaustųjų pageidauja, kad Turkija būtų išmesta iš NATO. Kuo turkai taip užrūstino eilinius vokiečius?

- Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai, stingant darbo rankų, įsileido nemažą kiekį turkų, kurie dirbo, atstatinėjant Vokietiją. Tačiau jeigu ši pirmoji imigrantų banga dar jautė tam tikrą dėkingumą už tai, kad juos įsileido ir kad jie galėjo gyventi normaliomis sąlygomis, tai jų vaikai, o juo labiau - anūkai vis labiau radikalizavosi, nesimaišė su pagrindine nacija ir kūrė savo uždarus anklavus bei getus.

Kartu su naujausia vadinamųjų „pabėgėlių“ banga jie natūraliai tampa rakštimi vokiečių visuomenėje. Iš esmės ši nuomonė yra įsišaknijusių trinčių Vokietijoje išdava. Turint omeny, kad šiandien vokiečiai tampa vis bailesne visuomene, negalinčia pasisakyti prieš mainstrymines pozicijas, tai viešai šios nuomonės neišgirsime, tačiau anoniminės apklausos metu, žinoma, tai išsilieja į paviršių.

Ar toks požiūris yra ko nors vertas? Manau, kad šiandien paleisti Turkiją iš NATO reikštų sukurti kur kas didesnes problemas, negu jai esant organizacijos viduje. Čia lygiai tas pat, kaip garsioje Froido paskaitoje apie triukšmą už durų ir kambario viduje...

Dabar su jais dar galima kalbėti, bet paleidus mes sustiprintume islamo jėgų spaudimą į baltojo žmogaus gyvenamąją teritoriją tiesiog nesuskaičiuojamais kiekiais.

- Tarptautinis valiutos fondas šią savaitę pateikė analizę, kodėl pasaulyje, o ypač musulmoniškuose kraštuose, daugėja smurtinių protestų. Fondo manymu, tai lemia vis didėjantis nedarbo lygis ir savaime silpnėjanti ekonomika. Koks nedarbas? Kokia ekonomika? Tie kraštai visą laiką gyveno iš naftos gavybos, bedarbių ten niekas niekada neskaičiavo - mokėjo pašalpas naftos doleriais, o dirbti ten netgi laikoma gėda...


- Problema yra ta, jog visų pasaulio kraštų žmonės mato tas pačias reklamas ir nori tų pačių žaisliukų, kurie daugeliu atvejų gyvenimo kokybės negerina ir nekeičia. Tai tik sukuria iliuziją, kad tų kraštų vartotojai priklauso tam tikram „elitui“, kuris gali naudotis naujausiais „aifonais“ ir juos keisti priklausomai nuo to, kada pasirodo dar naujesnis žaisliukas...

Aš nežinau nė vienos iš tų šalių, kuriose žmonės mirtų badu. Taip pat šalių, kur nebūtų galima įsigyti bent elementaraus išsilavinimo, siekti kažkokios profesinės karjeros - visur tai egzistuoja ir kiekvienas, tikrai to norintis, gali kažko pasiekti. Tačiau atsiradusi orientacija į tretinius ar netgi ketvirtinius dalykus, kurie yra sureikšminami iki būtinų standartų lygio, ir sukuria vidines įtampas.

Iš esmės reikėtų kalbėti ne apie nedarbo problemą ar negalėjimą tų kraštų žmonėms gyvento pagal aukščiausius standartus, o apie pačių standartų peržiūrėjimą, apie vertybinių orientacijų keitimą. Ir tai reikėtų daryti ne tik musulmonų kraštams, bet ir Europai. Nes šiuo metu yra kur kas didesnių iššūkių, kylančių mums visiems, negu būtinybė turėti naują „aifoną“.

- Šią savaitę Anglijoje mirė disidentas Vladimiras Bukovskis, kuris buvo persekiojamas tiek tarybiniais laikais, tiek ir dabartinės Rusijos valdžios. Kodėl jis net ir dabartiniame Kremliuje buvo laikomas pavojingu? Koks tai buvo žmogus?

- Turint galvoje Litvinenkos ar Skripalių istorijas, o taip pat nemažai kitų ne taip smarkiai išreklamuotų nuodijimų ar pakorimų, prisimenant tiek Badrio Patarkacišvilio, tiek Boriso Berezovskio nužudymus, taip pat dabar visu rimtumu svarstomas atakas prieš kai kuriuos Didžiosios Britanijos pareigūnus, V.Bukovskio nuogąstavimai, matyt, nebuvo be pagrindo...

Kodėl V.Bukovskis buvo pavojingas Vladimiro Putino režimui? Todėl, kad tai buvo žmogus, kurį buvo galima laikyti tam tikru kriterijumi, politiniu barometru, o jo vertinimai buvo ne tik savalaikiai ir tikslūs, bet į juos negalėjo neatsižvelgti nemažai kitų šioje srityje veikiančių organizacijų ir politikų.

V.Bukovskis visu savo gyvenimu buvo užsitarnavęs tam tikro arbitro poziciją, kuri buvo neginčijama. Aš asmeniškai pažinojau šį žmogų. Nenorėčiau čia kalbėti banalių dalykų apie jo išskirtinę drąsą ar savarankiškumą bei padorumą - aš to nežinau.

Bet galiu pasakyti, jog jis visą gyvenimą siekė, jog Rusijos visuomenė išsivaduotų iš jai nuolat primetamos mitologijos apie „liaudiškumą, patvaldystę ir pravoslaviją“, kurią įvairiomis formomis nuo XVIII šimtmečio pabaigos iki šių dienų naudojo visos Rusijos valdžios. Taigi pasakykime paprastai: „buvai tiesos karys ir tavo kova baigta“.

Ričardas ČEKUTIS, Respublika.lt

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder