Ką nors žinančius apie toleranciją prašome pranešti telefonu 112

Ką nors žinančius apie toleranciją prašome pranešti telefonu 112

Lietuvoje tolerancija telpa į degtukų dėžutę. Kažkodėl mūsų tolerancijos samprata apsiriboja homoseksualių žmonių paradais, dar vaivorykštės spalvų vėliavomis. Ten, kur baigiasi tolerancija, prasideda Gražulis. Kur baigiasi Gražulis, ten prasideda tolerancija. Elementari pagarba kitam žmogui pas mus nėra tolerancija.

Pasaulyje kitaip. Pasaulis švenčia Tarptautinę tolerancijos dieną. Dieną be pykčių ir užgauliojimų.

Švenčiame ir mes. Taip, kaip sugebame. Su neapykantos fejerverkais ir patyčių konfeti. Štai startą šventei, kaip ir pridera, davė parlamentas. Valstietis Alfredas Stasys Nausėda debatuose pademonstravo aukštąjį pilotažą.

Savo kolegai, buvusiam valstiečiui Justui Džiugeliui nusiuntė komplimentą: "Kai Dievas baudžia, tai baudžia ne tik ant kojų, bet ir ant proto." Žinia, Justas Džiugelis neturi galimybės vaikščioti, todėl naudojasi neįgaliojo vežimėliu.

Ir ką? Ir nieko. Kur nors Švedijos Riksdage toks parlamentaras jau būtų išsiųstas namo ir dar paskirtos psichiatro konsultacijos. O čia bedantė Seimo narių moralės sergėtojų komisija piršteliu nedrąsiai pagrūmojo.

Tolerancijos dienos proga mokytojai iš kailio nėrėsi, kad moksleiviams teminius renginius kuo originalesnius sugalvotų.

Nenustebčiau, kad Tolerancijos dienos proga ir Nausėda savo rinkimų apygardos mokyklose moksleivius sveikino.

Visgi netiesa, kad nesame tolerantiški. Ypač valdžios nesąmonėms. Ir visokioms kitokioms kvailystėms. Naudingų išteklių negausioje šalyje nutiko proveržis. Klaipėdoje rado chromo. Daug chromo.

Per mažai, kad galėtumėme pasaulį užversti šiuo blizgančiu metalu, bet pakankamai, kad klaipėdiečių šlapimas blizgėtų.

Rado prie uosto tvoros, mokyklos stadione. Ir ką? Ir nieko. Keli reportažai per žinias. Susirūpinę pareigūnų veidai. Politikų priesaikos rinkėjams išsiaiškinti chromo detektyvą.

O kad visai garas būtų nuleistas, įtraukti prokurorai. Baigsis niekaip. Atsakingų nebus. Chromas liks. Vaikai toliau eis į mokyklą.

Aplink esančių daugiabučių gyventojai toliau vedžios savo augintinius įprastais takeliais, kaip ir vedžiojo. Žmonėms juk reikia toliau gyventi. Tikrai esame ramūs ir nuolankūs valdžios bejėgiškumo akivaizdoje.

Bažnyčia mus moko būti tolerantiškais. Atkišti kitą žandą, jeigu vienas jau sužalotas. Gražu ir dvasinga. Patys Bažnyčios tarnai ne visada tokie nuolankūs ir pakantūs, kada reikalai pakrypsta apie žemišką jų pačių ūkį.

Štai Bažnyčios atstovai nori gauti valdiškų pinigų kaip nevyriausybinė organizacija. Tikrai negaila. Bet atsiskaityti, kur išleido parapijiečių pinigus, nenori. Gyvenimas su išimtimis yra tapęs norma.

Už Bažnyčios nekilnojamąjį turtą mokėti nereikia, o parapijiečiams mokesčiai tik auga; už bažnytinį vyną irgi akcizo mokėti nereikia, o parapijiečiai "užakcizinti" taip, kad galą su galu vos suduria.

Dievo akivaizdoje visi esame lygūs. Kaip danguje, taip ir ant žemės.

Vadinasi, ir žemėje visiems įstatymai turi galioti vienodai. Krikščionišku solidarumu nekvepia.

Keistai gyvename. Pagarbos ir pakantumo kitokiam kaimynui - tik gramai. Užtat abejingumo ir tingumo valdžios fokusams - tonomis gali vežti.

Guodžia tai, kad portugalai dar mažiau tolerantiški.

Pakrovė mums futbole 6:0. Jokio humanizmo.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder