Kaip naujieji oligarchai Ukrainoje formuoja savo valdžią

Kaip naujieji oligarchai Ukrainoje formuoja savo valdžią

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius. 

- Britų spauda paskelbė, kad šios savaitės pabaigoje gali atsistatydinti šalies ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May), kuriai labai nesiseka įtikinti nei savo partijos kolegų, nei oponentų balsuoti už susitarimą su ES, kad ir ką ji besiūlytų... Jeigu tikrai ji traukiasi, ko laukti toliau? Gal jau matosi šviesa „Brexit“ tunelio gale?

- Viskas priklausys nuo to, ar kitu ministru pirmininku taps Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kuris yra pareiškęs savo ambicijas į šį postą. Tikėtis, kad B.Džonsonas sugebės su visais susiderėti geriau, negu T.Mei, būtų naivu. Manau, tokiu atveju konfliktas tik dar labiau pagilės.

Mes jau esame aptarę situaciją, kai anglai buvo tiesiog išspirti iš Europos jiems patiems eksploatuojant iliuziją, esą toks buvo jų pačių noras... Na, ką gi, o ką padarys B.Džonsonas, turint galvoje, kad europiečiai nesitrauks nė per žingsnį? Jis tokiu atveju galės pasirinkti tik „Brexit“ be sutarties, o kam tai naudinga? Tiesiog dar vienas smūgis Didžiosios Britanijos ekonomikai. Taigi, nieko gero iš šio proceso netenka laukti...

- Šiuo metu britų žiniasklaidoje gausu pasvarstymų ir dėl visiškai priešingo scenarijaus - kad „Brexit“ apskritai neįvyks, Parlamentui atšaukus referendumo rezultatus ir sugrįžus į pradinį proceso tašką. Ar toks scenarijus, jūsų manymu, realus?

- Aš manau, tiek patiems britams, tiek ir mums tai būtų vienintelė gera išeitis. Britų pabėgimas iš Europos Sąjungos, paliekant šią didžiulė ekonominę erdvę vokiečių geopolitinei draugystei su rusais, taip pat prancūzams ar italams, t.y. visai šitai kompanijai, kuri nuo Vienos Kongreso laikų 1814 metais nustatinėjo Europos tvarką, yra savižudybė.

Tik priminsiu, kad jau daugiau nei du šimtus metų kontinentinės Europos šalys kuria vienokius ar kitokius konstruktus su rusais, o mums tai visiškai ne į naudą. Rusijos ketinimai sukurti sau saugumą, kuriant įvairias buferines zonas ir tų zonų dar vienas buferines zonas, yra visiškai priimtini mano įvardintoms valstybėms, tačiau visiškai nepriimtini mums.

Todėl mūsų lošime britai buvo vieninteliai, su kuriais mums buvo pakeliui. Dabar yra neapibrėžtumo metas. Jeigu ateis B.Džonsonas, greičiausiai bus laužiamasi pro atvirus vartus. Jeigu ne - tuomet, duok Dieve, „užsilenks“ pats „Brexit“ procesas...

- Persikelkime į Ukrainą, kur pirmuosius žingsnius valdžioje žengė naujasis prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis jau spėjo ne tik gražiai pakalbėti apie savo portretą, kurio neverta niekur kabinti, bet ir atlikti pirmuosius paskyrimus į postus. Ką apie jį sako tie pirmieji paskyrimai?

- Pradėkime nuo gerosios naujienos: į atsakingus postus yra statomi karinį konfliktą praėję, jame dalyvavę ir gana efektyvūs vadai, užsirekomendavę asmenys. Turiu galvoje pirmiausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininką Ruslaną Chomčaką. Taip pat galima paminėti, kad buvusį finansų ministrą Oleksandrą Danyliuką V.Zelenskis paskyrė šalies Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriumi. Tokie paskyrimai Maskvai lengvesnio gyvenimo nežada...

Tai, kad jis paskyrė į prezidentūros aparato vadovus savo ir oligarcho Ihorio Kolomoiskio juristą bei buvusį savo kanalo, kuriame jis dažniausiai rodydavosi, prodiuserį, niekuo nesiskiria nuo situacijos, kuri buvo ir pas mūsų prezidentę - kiekvienas renkasi savus žmones. Tai yra jo vidinio aparato žmonės, todėl jis pasirinko patogiausius, geriausiai jam žinomus, kurie galės, jam per daug nesukant galvos, aptarnauti tikruosius savo rinkiminės ofenzyvos sponsorius...

Taigi, čia nieko ypatingo neįvyko ir galvoti, jog į postą atėjo istorijos mokytojas, kurį V.Zelenskis vaidino savo seriale „Liaudies tarnas“, būtų neatsakinga ir naivu. Jeigu taip galvotume, prisijungtume prie to būrio avigalvių, kurie buvo nupirkti serialais ir įvairiomis naujausiomis technologijomis, analogiškomis toms, kurias naudojo politinių konsultacijų bendrovė „Cambridge Analytica“, renkant JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) ir plaunant smegenis anglų senjorams „Brexit“ referendume.

Panašios publikos gausu ir pas mus - tikriausiai iki šiol yra tikinčiųjų, kad Ramūnas Karbauskis yra „žaliasis“ ir tautininkas... V.Zelenskis, būdamas pakankamai kietu ir laiminčiu lyderiu, gana sėkmingai (dar sėkmingiau, negu tai darė Petro Porošenka) gins Ukrainos oligarchato interesus savo šalyje, neįsileidžiant ten konkurentų iš Rusijos...

- Yra dar viena naujiena, susijusi su Ukraina, kurią vertėtų aptarti: Jungtinių Tautų saugumo taryboje vakariečių balsais buvo užblokuotos Rusijos pastangos svarstyti jų parengtą rezoliuciją dėl ukrainiečių valstybinės kalbos statuso. Kokią reikšmę tas statusas turi šiuolaikinėje Ukrainoje? Ar yra rimta vidinė opozicija, kuri prieštarauja tam ir kurią Maskva galėtų paskatinti įvairioms antiukrainietiškoms akcijoms?

- Galiu pasakyti savo ekspertinę nuomonę: valstybinės kalbos statuso suteikimas ukrainiečių kalbai netgi rytinėse teritorijose nebuvo ir nėra sutinkamas taip priešiškai, kaip daugelis gali įsivaizduoti.

Mes iš esmės esame tapę prorusiškos propagandos aukomis, naiviai besiklausančiomis kvailų pasakojimų apie rusakalbių teisių pažeidimus Ukrainoje. Patys ukrainiečiai iš to nedaro jokios didesnės problemos, o valdininkai jau yra įsisavinę ukrainietišką terminologiją ir visuose valdiškuose raštuose ukrainiečių kalbą laisvai vartoja.

Daugelis žmonių, kurie iki 2014 m. bei Maidano revoliucijos net nekalbėjo ukrainietiškai, dabar šia kalba sąmoningai prakalbo, todėl geriau negu kas nors kitas suvokė tos kalbos, konsoliduojančios naciją, prasmę. Taigi, aš manau, kad tai nėra problema Ukrainai, tačiau problema Rusijai, kuri suvokia, kad praranda pagrindinį juos su ukrainiečiais vienijusį mechanizmą.

- Na, taip, rusai kiekviena proga akcentuoja apie savo „istorinius ryšius“ su Ukraina... Tačiau tai netrukdo jiems atsiplėšti dalį ukrainietiškų teritorijų...

- Pradėkime nuo to, kad nuo carienės Jekaterinos laikų imperijai reikėjo kažkokiu būdu apjungti ir mordvius, ir čiuvašus, ir ukrainiečius, ir ugrofinus, ir tuos tiurkus, kurie pasivadinę rusais. Todėl išskirtinis dėmesys buvo skirtas tokiems dalykams, kaip kalba ir pravoslavybė.

Štai kodėl Rusijos imperijoje buvo smarkiai kovojama su katalikybe Baltijos šalyse bei Lenkijoje ar su unitais Ukrainoje ar Baltarusijoje. Šiedu ramsčiai, t.y. religija ir kalba, buvo pagrindas vienyti Rusijai, o prie to pridėjus didžiules karines pajėgas, kuriose turėjo būti suvirškinti visi nacionaliniai interesai bei skirtumai, gauname imperijos pamatus.

Štai iš kur kyla Rusijos priešiškumas ukrainiečių kalbai. Kita vertus, juk ir kitų slavų Europoje yra pakankamai daug: kodėl ukrainiečiai negali turėti savo kalbos, o lenkai, čekai ar slovakai - gali?

Aš manau, kad ir V.Zelenskis puikiai suvokia šią situaciją. Ir nors jis yra rusakalbis, mes iki šiol negirdėjome nė vieno jo kietesnio pareiškimo dėl kokio nors rusų kalbos „lygiateisiškumo“ įvedimo...

Atvirkščiai - esu pats ne kartą girdėjęs V.Zelenskio aplinką cituojant Aleksandrą Nevzorovą, kuris sako, kad iki rusų kalbos modernizavimo, priimant masę europietiškų naujadarų, tai buvo kalba, skirta popų šnekoms apie palaikus, kaulus ir šventuosius...

- Šią savaitę vėl paaštrėjo Turkijos konfliktas su NATO dėl rusiškų priešraketinių sistemų S-400 įsigijimo Rusijoje. Turkai jau nusiuntė savo karius apmokymams ir tapo galutinai aišku, kad jie tas sistemas pirks. Kaip reaguos NATO? Ar pritaikys kokias nors sankcijas, ar ne?

- Šioje situacijoje neįmanoma neskelbti sankcijų. Iš esmės, tai yra didžiulis pleištas, varomas į Aljanso paširdžius. Visi puikiai supranta, kad Rusija savo strategijoje turi tris kryptis. Viena kryptis - buferinių zonų kūrimas aplinkui save, tas zonas apjuosiant dar kitomis buferinėmis zonomis...

Antra kryptis - tai įvairių Rusijos karinei galiai besipriešinančių NATO tipo darinių torpedavimas, kas dabar sėkmingai daroma su R.T.Erdogano pagalba. Trečioji kryptis - įvairių nacionalizmo formų vystymas su pravoslavybės, „liaudiškumo“ ir vienvaldystės prieskoniu, t. y. senosios Rusijos imperijos trimis drambliais, ant kurių nugaros ji ir kūrėsi.

Taigi, arba NATO yra pasmerkta subyrėjimui, arba bus susivienyta, apribojant turkų priėjimą prie NATO išteklių, atsisakant jiems tiekti moderniausią ginkluotę ir taikant įvairiausias sankcijas. Visi supranta, kad Konstantinopolis yra dar vienas Belgradas ir kad V.Putinas mėgina realizuoti dar vieną projektą, prie kurio stipriai plušo visi Rusijos carai...

- Prisiminkime, kad šią savaitę jau prasidėjo rinkimai į Europos Parlamentą, o Angela Merkel jau išplatino graudų pasakojimą apie būtinybę pasipriešinti nacionalistams... Ką prognozuojate? Ar pagerės Parlamento kokybė po šių rinkimų?

- Vien tik tai, kad kilo šitoks klyksmas iš „tradicinių“ partijų, bendradarbiaujančių su Rusija (A.Merkel ir jos koalicijos partneriai socdemai), pusės, rodo, kad Tautų Europą išpažįstančios politinės jėgos gaus gana didelius kiekius balsų rinkimuose į EP ir kad šis rinkiminis periodas bus labai rimtos diskusijos, kokios gi Europos mums reikia, pradžia. Seniai laikas buvo tą pradėti...

- Kaip tik šią savaitę Austrijoje nuskambėjo labai įdomus korupcijos skandalas. Pasigirsta vis daugiau svarstymų, kad skandalas kilo neatsitiktinai, o kaip bandymas sukompromituoti tautines jėgas prieš rinkimus...

- Manau, tai yra labai tipiška Austrijai situacija. Po to, kai jie prarado imperiją, tai liko primityvių kaimiečių, šokančių su tautiniais drabužėliais, būreliu, kuriam yra visiškai nusispjauti į geopolitinius reikalus.

Kaip minėjau - nuo tų laikų, kai 1814 m. Vienos kongrese (jis, beje, buvo vadinamas „šokančiųjų kongresu“) buvo sprendžiamas Europos likimas, šie žmonės buvo gana prorusiški.

Tą patį jie daro ir šiais laikais, padėdami plauti rusų oligarchų pinigus, prie to paties galime pridėti jų užsienio reikalų ministrės vedybų istoriją su pabroliu V.Putinu priešakyje, Golovatovo paleidimo istoriją ir t.t. Gal kam nors visa tai atrodo tik kaip atsitiktinumai, bet aš sakyčiau, kad tai yra dėsninga visos šios valstybės politika ir kryptis.

- Užmeskime akį ir į konfliktų zonas. Štai Libijoje vėl suintensyvėjo kariniai veiksmai, o mūšių tarp dviejų grupuočių metu nutrūko net vandens tiekimas sostinei. Kada ten bus įvesta tvarka?

- Tvarka bus tada, kai kokia nors viena pusė laimės. Tuomet europiečiams teks užmerkti akis į taikomas represijas. O tada bet kuri į valdžią atėjusi grupuotė atiduos savo šeimininkams teises į Libijos naftą ir kokiam 20-mečiui stos tvarka ir ramybė.

Muamaro Kadafio laikais buvo bandymas patiems valdyti savo valstybę. Jam galbūt būtų leista ir toliau tą daryti, jeigu M.Kadafis nebūtų vaidinęs didelio geopolitikos žinovo, nebūtų skelbęsis Afrikos karalių karaliumi, nebūtų svajojęs apie auksinį dinarą, mėgindamas kirsti Vakarų valstybių įtakoms, skolinęs pinigų prancūzų prezidentėliui, leisdamas, kad šis jam bučiuotų ranką...

Įvairūs fokusai su Silvijumi Berluskoniu bei prancūzų prezidentėliu, kuris nemėgsta grąžinti skolų, sukūrė situaciją, kuri buvo išskirtinai nesveika Libijos nepriklausomybei. Taip, kad bandymas gyventi savarankiškai nepavyko ir daugiau artimiausiu laikotarpiu tokios klaidos, kaip leisti Libijai gyventi savarankiškai, niekas nekartos...

Ričardas Čekutis

 

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius. 

 

- Britų spauda paskelbė, kad šios savaitės pabaigoje gali atsistatydinti šalies ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May), kuriai labai nesiseka įtikinti nei savo partijos kolegų, nei oponentų balsuoti už susitarimą su ES, kad ir ką ji besiūlytų... Jeigu tikrai ji traukiasi, ko laukti toliau? Gal jau matosi šviesa „Brexit“ tunelio gale?

- Viskas priklausys nuo to, ar kitu ministru pirmininku taps Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kuris yra pareiškęs savo ambicijas į šį postą. Tikėtis, kad B.Džonsonas sugebės su visais susiderėti geriau, negu T.Mei, būtų naivu. Manau, tokiu atveju konfliktas tik dar labiau pagilės. Mes jau esame aptarę situaciją, kai anglai buvo tiesiog išspirti iš Europos jiems patiems eksploatuojant iliuziją, esą toks buvo jų pačių noras... Na, ką gi, o ką padarys B.Džonsonas, turint galvoje, kad europiečiai nesitrauks nė per žingsnį? Jis tokiu atveju galės pasirinkti tik „Brexit“ be sutarties, o kam tai naudinga? Tiesiog dar vienas smūgis Didžiosios Britanijos ekonomikai. Taigi, nieko gero iš šio proceso netenka laukti...

- Šiuo metu britų žiniasklaidoje gausu pasvarstymų ir dėl visiškai priešingo scenarijaus - kad „Brexit“ apskritai neįvyks, Parlamentui atšaukus referendumo rezultatus ir sugrįžus į pradinį proceso tašką. Ar toks scenarijus, jūsų manymu, realus?

- Aš manau, tiek patiems britams, tiek ir mums tai būtų vienintelė gera išeitis. Britų pabėgimas iš Europos Sąjungos, paliekant šią didžiulė ekonominę erdvę vokiečių geopolitinei draugystei su rusais, taip pat prancūzams ar italams, t.y. visai šitai kompanijai, kuri nuo Vienos Kongreso laikų 1814 metais nustatinėjo Europos tvarką, yra savižudybė. Tik priminsiu, kad jau daugiau nei du šimtus metų kontinentinės Europos šalys kuria vienokius ar kitokius konstruktus su rusais, o mums tai visiškai ne į naudą. Rusijos ketinimai sukurti sau saugumą, kuriant įvairias buferines zonas ir tų zonų dar vienas buferines zonas, yra visiškai priimtini mano įvardintoms valstybėms, tačiau visiškai nepriimtini mums. Todėl mūsų lošime britai buvo vieninteliai, su kuriais mums buvo pakeliui. Dabar yra neapibrėžtumo metas. Jeigu ateis B.Džonsonas, greičiausiai bus laužiamasi pro atvirus vartus. Jeigu ne - tuomet, duok Dieve, „užsilenks“ pats „Brexit“ procesas...

- Persikelkime į Ukrainą, kur pirmuosius žingsnius valdžioje žengė naujasis prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis jau spėjo ne tik gražiai pakalbėti apie savo portretą, kurio neverta niekur kabinti, bet ir atlikti pirmuosius paskyrimus į postus. Ką apie jį sako tie pirmieji paskyrimai?

- Pradėkime nuo gerosios naujienos: į atsakingus postus yra statomi karinį konfliktą praėję, jame dalyvavę ir gana efektyvūs vadai, užsirekomendavę asmenys. Turiu galvoje pirmiausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininką Ruslaną Chomčaką. Taip pat galima paminėti, kad buvusį finansų ministrą Oleksandrą Danyliuką V.Zelenskis paskyrė šalies Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriumi. Tokie paskyrimai Maskvai lengvesnio gyvenimo nežada... Tai, kad jis paskyrė į prezidentūros aparato vadovus savo ir oligarcho Ihorio Kolomoiskio juristą bei buvusį savo kanalo, kuriame jis dažniausiai rodydavosi, prodiuserį, niekuo nesiskiria nuo situacijos, kuri buvo ir pas mūsų prezidentę - kiekvienas renkasi savus žmones. Tai yra jo vidinio aparato žmonės, todėl jis pasirinko patogiausius, geriausiai jam žinomus, kurie galės, jam per daug nesukant galvos, aptarnauti tikruosius savo rinkiminės ofenzyvos sponsorius... Taigi, čia nieko ypatingo neįvyko ir galvoti, jog į postą atėjo istorijos mokytojas, kurį V.Zelenskis vaidino savo seriale „Liaudies tarnas“, būtų neatsakinga ir naivu. Jeigu taip galvotume, prisijungtume prie to būrio avigalvių, kurie buvo nupirkti serialais ir įvairiomis naujausiomis technologijomis, analogiškomis toms, kurias naudojo politinių konsultacijų bendrovė „Cambridge Analytica“, renkant JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) ir plaunant smegenis anglų senjorams „Brexit“ referendume. Panašios publikos gausu ir pas mus - tikriausiai iki šiol yra tikinčiųjų, kad Ramūnas Karbauskis yra „žaliasis“ ir tautininkas... V.Zelenskis, būdamas pakankamai kietu ir laiminčiu lyderiu, gana sėkmingai (dar sėkmingiau, negu tai darė Petro Porošenka) gins Ukrainos oligarchato interesus savo šalyje, neįsileidžiant ten konkurentų iš Rusijos...

- Yra dar viena naujiena, susijusi su Ukraina, kurią vertėtų aptarti: Jungtinių Tautų saugumo taryboje vakariečių balsais buvo užblokuotos Rusijos pastangos svarstyti jų parengtą rezoliuciją dėl ukrainiečių valstybinės kalbos statuso. Kokią reikšmę tas statusas turi šiuolaikinėje Ukrainoje? Ar yra rimta vidinė opozicija, kuri prieštarauja tam ir kurią Maskva galėtų paskatinti įvairioms antiukrainietiškoms akcijoms?

- Galiu pasakyti savo ekspertinę nuomonę: valstybinės kalbos statuso suteikimas ukrainiečių kalbai netgi rytinėse teritorijose nebuvo ir nėra sutinkamas taip priešiškai, kaip daugelis gali įsivaizduoti. Mes iš esmės esame tapę prorusiškos propagandos aukomis, naiviai besiklausančiomis kvailų pasakojimų apie rusakalbių teisių pažeidimus Ukrainoje. Patys ukrainiečiai iš to nedaro jokios didesnės problemos, o valdininkai jau yra įsisavinę ukrainietišką terminologiją ir visuose valdiškuose raštuose ukrainiečių kalbą laisvai vartoja. Daugelis žmonių, kurie iki 2014 m. bei Maidano revoliucijos net nekalbėjo ukrainietiškai, dabar šia kalba sąmoningai prakalbo, todėl geriau negu kas nors kitas suvokė tos kalbos, konsoliduojančios naciją, prasmę. Taigi, aš manau, kad tai nėra problema Ukrainai, tačiau problema Rusijai, kuri suvokia, kad praranda pagrindinį juos su ukrainiečiais vienijusį mechanizmą.

- Na, taip, rusai kiekviena proga akcentuoja apie savo „istorinius ryšius“ su Ukraina... Tačiau tai netrukdo jiems atsiplėšti dalį ukrainietiškų teritorijų...

- Pradėkime nuo to, kad nuo carienės Jekaterinos laikų imperijai reikėjo kažkokiu būdu apjungti ir mordvius, ir čiuvašus, ir ukrainiečius, ir ugrofinus, ir tuos tiurkus, kurie pasivadinę rusais. Todėl išskirtinis dėmesys buvo skirtas tokiems dalykams, kaip kalba ir pravoslavybė. Štai kodėl Rusijos imperijoje buvo smarkiai kovojama su katalikybe Baltijos šalyse bei Lenkijoje ar su unitais Ukrainoje ar Baltarusijoje. Šiedu ramsčiai, t.y. religija ir kalba, buvo pagrindas vienyti Rusijai, o prie to pridėjus didžiules karines pajėgas, kuriose turėjo būti suvirškinti visi nacionaliniai interesai bei skirtumai, gauname imperijos pamatus. Štai iš kur kyla Rusijos priešiškumas ukrainiečių kalbai. Kita vertus, juk ir kitų slavų Europoje yra pakankamai daug: kodėl ukrainiečiai negali turėti savo kalbos, o lenkai, čekai ar slovakai - gali? Aš manau, kad ir V.Zelenskis puikiai suvokia šią situaciją. Ir nors jis yra rusakalbis, mes iki šiol negirdėjome nė vieno jo kietesnio pareiškimo dėl kokio nors rusų kalbos „lygiateisiškumo“ įvedimo... Atvirkščiai - esu pats ne kartą girdėjęs V.Zelenskio aplinką cituojant Aleksandrą Nevzorovą, kuris sako, kad iki rusų kalbos modernizavimo, priimant masę europietiškų naujadarų, tai buvo kalba, skirta popų šnekoms apie palaikus, kaulus ir šventuosius...

- Šią savaitę vėl paaštrėjo Turkijos konfliktas su NATO dėl rusiškų priešraketinių sistemų S-400 įsigijimo Rusijoje. Turkai jau nusiuntė savo karius apmokymams ir tapo galutinai aišku, kad jie tas sistemas pirks. Kaip reaguos NATO? Ar pritaikys kokias nors sankcijas, ar ne?

- Šioje situacijoje neįmanoma neskelbti sankcijų. Iš esmės, tai yra didžiulis pleištas, varomas į Aljanso paširdžius. Visi puikiai supranta, kad Rusija savo strategijoje turi tris kryptis. Viena kryptis - buferinių zonų kūrimas aplinkui save, tas zonas apjuosiant dar kitomis buferinėmis zonomis... Antra kryptis - tai įvairių Rusijos karinei galiai besipriešinančių NATO tipo darinių torpedavimas, kas dabar sėkmingai daroma su R.T.Erdogano pagalba. Trečioji kryptis - įvairių nacionalizmo formų vystymas su pravoslavybės, „liaudiškumo“ ir vienvaldystės prieskoniu, t. y. senosios Rusijos imperijos trimis drambliais, ant kurių nugaros ji ir kūrėsi. Taigi, arba NATO yra pasmerkta subyrėjimui, arba bus susivienyta, apribojant turkų priėjimą prie NATO išteklių, atsisakant jiems tiekti moderniausią ginkluotę ir taikant įvairiausias sankcijas. Visi supranta, kad Konstantinopolis yra dar vienas Belgradas ir kad V.Putinas mėgina realizuoti dar vieną projektą, prie kurio stipriai plušo visi Rusijos carai...

- Prisiminkime, kad šią savaitę jau prasidėjo rinkimai į Europos Parlamentą, o Angela Merkel jau išplatino graudų pasakojimą apie būtinybę pasipriešinti nacionalistams... Ką prognozuojate? Ar pagerės Parlamento kokybė po šių rinkimų?

- Vien tik tai, kad kilo šitoks klyksmas iš „tradicinių“ partijų, bendradarbiaujančių su Rusija (A.Merkel ir jos koalicijos partneriai socdemai), pusės, rodo, kad Tautų Europą išpažįstančios politinės jėgos gaus gana didelius kiekius balsų rinkimuose į EP ir kad šis rinkiminis periodas bus labai rimtos diskusijos, kokios gi Europos mums reikia, pradžia. Seniai laikas buvo tą pradėti...

- Kaip tik šią savaitę Austrijoje nuskambėjo labai įdomus korupcijos skandalas. Pasigirsta vis daugiau svarstymų, kad skandalas kilo neatsitiktinai, o kaip bandymas sukompromituoti tautines jėgas prieš rinkimus...

- Manau, tai yra labai tipiška Austrijai situacija. Po to, kai jie prarado imperiją, tai liko primityvių kaimiečių, šokančių su tautiniais drabužėliais, būreliu, kuriam yra visiškai nusispjauti į geopolitinius reikalus. Kaip minėjau - nuo tų laikų, kai 1814 m. Vienos kongrese (jis, beje, buvo vadinamas „šokančiųjų kongresu“) buvo sprendžiamas Europos likimas, šie žmonės buvo gana prorusiški. Tą patį jie daro ir šiais laikais, padėdami plauti rusų oligarchų pinigus, prie to paties galime pridėti jų užsienio reikalų ministrės vedybų istoriją su pabroliu V.Putinu priešakyje, Golovatovo paleidimo istoriją ir t.t. Gal kam nors visa tai atrodo tik kaip atsitiktinumai, bet aš sakyčiau, kad tai yra dėsninga visos šios valstybės politika ir kryptis.

- Užmeskime akį ir į konfliktų zonas. Štai Libijoje vėl suintensyvėjo kariniai veiksmai, o mūšių tarp dviejų grupuočių metu nutrūko net vandens tiekimas sostinei. Kada ten bus įvesta tvarka?

- Tvarka bus tada, kai kokia nors viena pusė laimės. Tuomet europiečiams teks užmerkti akis į taikomas represijas. O tada bet kuri į valdžią atėjusi grupuotė atiduos savo šeimininkams teises į Libijos naftą ir kokiam 20-mečiui stos tvarka ir ramybė. Muamaro Kadafio laikais buvo bandymas patiems valdyti savo valstybę. Jam galbūt būtų leista ir toliau tą daryti, jeigu M.Kadafis nebūtų vaidinęs didelio geopolitikos žinovo, nebūtų skelbęsis Afrikos karalių karaliumi, nebūtų svajojęs apie auksinį dinarą, mėgindamas kirsti Vakarų valstybių įtakoms, skolinęs pinigų prancūzų prezidentėliui, leisdamas, kad šis jam bučiuotų ranką... Įvairūs fokusai su Silvijumi Berluskoniu bei prancūzų prezidentėliu, kuris nemėgsta grąžinti skolų, sukūrė situaciją, kuri buvo išskirtinai nesveika Libijos nepriklausomybei. Taip, kad bandymas gyventi savarankiškai nepavyko ir daugiau artimiausiu laikotarpiu tokios klaidos, kaip leisti Libijai gyventi savarankiškai, niekas nekartos...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder