Būtų prasminga, jei gatvėse praeiviai susimąstę stabteltų ir prie plakatų, klausiančių apie gimtąją kalbą: "Ar moki lietuviškai be klaidų rašyti, ar supranti Jos žodžius, ar saugai JĄ?" Kai įdėmiai skaitai viešuosius užrašus, klausaisi gatvėje sutiktų ar autobuse kartu važiuojančių žmonių, gali padaryti labai liūdną išvadą ir apie gimtąją kalbą: žmonės kalba ir rašo negalvodami, ką iš tiesų reiškia jų žodžiai... O tu pats pasijauti turistas ar imigrantas savoje šalyje.
Siūlau skaitytojų dėmesiui keletą vaizdelių.
Eina gatve gražių jaunų žmonių trijulė: viduryje vaikinas, jam iš šonų - elegantiškos merginos. Kalbasi. Kas trečias vaikino žodis - bliadj ( paleistuvė, prostitutė), tas žodis nuskamba netgi po kreipinio į vieną iš merginų. Merginos nereaguoja - trijulė, maloniai šnekėdamasi, eina toliau. Iš mokyklos grįžta draugių kompanija - žodžiai liete liejasi, nors irgi kas trečias žodis nuskamba - "koroče" (šitas žodis lietuvių kalboje reiškia "trumpiau").
Moteriškė gano šuniuką. "Eikš pas mamytę",- kviečia jį šeimininkė,- atsiprašau - gimdytoja. Galima paklaikti iš siaubo: moterys gimdo šunis, vyrai tampa šunų tėvais (eikš pas tėvelį!). Tikri biologijos kuriozai.
Dar baisesnių dalykų galima išgirsti televizijos laidose. Štai vienoje laidoje ponas Užkuraitis (vardo, atsiprašau, neįsidėmėjau) moko sveikai maitintis: "Pirmiausia turite apsispręsti, kokios mėsos jums reikia - berniuko ar mergaitės." Lietuvos televizija propaguoja žmogėdrystę! Įsivaizduokite tą laidą, pažodžiui išverstą į užsienio kalbą, - kaip mes nuskambėtume pasaulyje!
Nieko nereiškia ir rašybos klaidos. Nebeegzistuoja nuostata, kad gėda rašyti su klaidomis. Štai prieš gražią, įdomią ir prasmingą Jūros šventę Klaipėdos gatves puošė mero kreipimasis į klaipėdiečius - prašymas gelbėti "Meridianą", prašymas buvo su grubia rašybos klaida: mero kanceliarijos darbuotojai nemoka rašyti žodžio "siųsti"...
Atskira problema tampa anglų kalba. Jos vartojimas viešuose užrašuose skatina apibendrinti klaipėdiečių požiūrį į gimtąją kalbą ir charakterį. Štai vėl keletas epizodų. Tiltų gatvėje prieš kurį laiką įsikūrė nauja parduotuvė - "Stiklė". Gražus, nenuvalkiotas lietuviškas pavadinimas, o ir mano širdis neabejinga stiklo ir akmenų grožiui... Užeinu ir apstulbstu: visi užrašai - angliški. Kodėl? - klausiu pardavėjos. "Čia viskas iš Amerikos",- išdidžiai atsako man. Kita parduotuvė - juvelyrinė. "Papuošalai" užrašyta lietuviškai, o kokie papuošalai - jau angliškai. Kodėl taip, pardavėja maloniai aiškina: gal gamintojai taip norėjo (o gaminiai tai iš Austrijos!), gal taip nusprendė parduotuvės savininkai... Vasaros pabaigoje prekybiniame centre viliojo reklama: laimėk vasaros prizą - iškylą GO SAIL JACHTA sau ir draugams... Viršūne pavadinčiau užeigėlės prie Naujojo turgaus pavadinimą-reklamą: GO 2 MEAL TACOLILLA. Gal ir ne viską tiksliai užrašiau - atsiprašau darbuotojų, bet man užėjus paklausti, kodėl angliškai užrašyta - juk čia daugiausia lankysis lietuviai, merginos pasididžiuodamos atsakė: "Visi dabar supranta angliškai!". Dar kitur pasisiūlė išversti...
Simono Daukanto gatvė: "Coral club international" - lietuviškai tik "Sveikatos alėja". Deja, tas junginys man, vargšei nemokšai, nesilankančiai panašiuose klubuose, nieko neatskleidžia, ir tampa man mano miestas svetimas ir nesvetingas. Nedžiugina ir tai, kad viena vairavimo mokykla kviečia į talką: "Velkam" - matyt, patys vieni nepajėgia patempti darbų naštos, o gal gražiai pažada: padėsim, jei negalėsit pajudėti iš vietos... Atsiprašau, beskaitydama angliškus užrašus, dar neužmiršau galvoti lietuviškai... Ten buvo angliškai užrašyta "Welcome"...
Ne taip seniai iš aukštos tribūnos buvo žadėta apginti lietuvių kalbos teises Klaipėdoje, o kol taip nėra, apibendrinkime kai kurių klaipėdiečių požiūrį į lietuvių kalbą:
neišsiugdėme pagarbos nei gimtajai kalbai, nei sau, prarandame kalbos jausmą ir sveiką nuovoką,
Lietuvos švietimo sistemoje nėra nuostatos - mokykloje privalu išmokti gimtąja kalba rašyti be klaidų, o viena svarbiausių ugdymo užduočių - pagarbos Jai ir atsakomybės už Jos likimą skiepijimas,
prekiautojų tautinę savigarbą užgožia prekybiniai interesai ir pataikūniškumas, o miesto valdžiai į kalbos reikalus nusispjauti.
Gal iš tiesų kas nors galėtų sukurti sąmojingą plakatą apie mūsų kalbėjimo kultūrą ir priverstų žmones susimąstyti? O kol jo nėra, prisiminkime kažkada buvusią pilietinę akciją "Rinkis prekę lietuvišką" ir pritaikykime mūsų prekybininkams ir įvairių firmų firmelių savininkams, užmiršusiems, kad gyvena Lietuvoje...
Nijolė KLIMANTAVIČIENĖ, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą