Karalių karūnos pajacams nesiunčiamos

Karalių karūnos pajacams nesiunčiamos

Šiandien minime Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Minėsime tokią tolimą, o gal ir ne visai tikslią 1253 m. liepos mėnesio 6-osios datą. Ir kaskart abejosime, ar būtent taip minime, švenčiame?

Mes žinome, kaip pažymėti Vasario 16-ąją. Ši XX a. pradžios istorija dar neišblukusi. Netgi sutvirtinta profesoriaus Liudo Mažylio rastu Vasario 16-osios akto originalu.

Žinome, kaip pažymėti Kovo 11-ąją. Pradedant gana skirtingais tų dienų dalyvių memuarais, iškilmingu Seimo posėdžiu ir baigiant savąja atmintimi. Nes tai istorinė diena, kurią dauguma mūsų ir patys atsimename.

Tačiau kitaip atsitinka, kai karščiausią vasaros mėnesį vėl kalbame apie Mindaugą. Diena kažkaip susilieja su ką tik praūžusiomis Joninėmis. Nes Kernavės piliakalnių laužai ir vienai, ir kitai šventei vienodai tinka.

Lengviausia yra nuklysti į etnografinę archaiką. Visai Europos politikai svarbų tuometį įvykį - buvusio pagonio karūnavimą - perleisti Rumšiškėms. Kartais mes nesuvokiame, kokie buvome, o ir dabar esame svarbūs Europai. Kokį darėme, o ir dabar darome poveikį bendrajai europiečių kultūrai.

Ne laukinio, buvusio pagonio poveikį. Nes laukinio niekas nebūtų karūnavę. Karūnos siunčiamos tiems, kuriuos gerbia ir prisibijo. O ir dabar mes, lietuviai, esame vieni iš tų, kurie vis dar bando išsaugoti tikrąsias europiečių vertybes.

Pamatines šeimos, giminės, tautos, gimtos kalbos, papročių ir papročio teisės vertybes. Mes vėl, kosmopolitų požiūriu, esame laukiniai. Baisiausia tai, kad kartais tuo patikime patys.

Skirtingai nei karalius Mindaugas, vis dar bijome įsisąmoninti, kad turime savo valstybę. Ir neprivalome jos taip pritaikyti, kad būtų jaukesnė ne mums, bet mūsų svečiams ar šiaip prašalaičiams. Kas šiuo metu vyksta? Vos ne kasdien matome, kaip prie svetimų poreikių taikoma vis dar Lietuvos sostinė Vilnius.

Tai ne šiaip vieno ar kelių žmonių išsidirbinėjimas. Tai sąmoningai pasirinkta ilgalaikė kryptis. Savaip išlietuvintas, nacionaliai nususintas Vilnius. Su aplotais, išsityčiotais čiabuviais lietuviais.

Ką tai iš tiesų reiškia? Kad kai kurie žmogeliai vis dar nesusivokia gyvenantys būtent savo valstybėje. Elgiasi taip, lyg netyčia būtų įsmukę į svetimą dvarą. Ir dabar lankstosi visiems, kad tik neišvarytų lauk. Šaukia - ne, aš nesu aš. Labai atsiprašau, kad mano pavardė lietuviška, bet pažadu keisti. Jei ne lytį ar pavardę, tai bent europėti, globalėti.

O paskui tokie pajacai susiruošia švęsti Valstybės dieną. Bando įsijausti į tai, ko nejaučia, nesupranta. Ir net bando kažką šabloniškai pakalbėti apie karūną ir Mindaugą. Nors pirmiausiai derėtų susivokti - ar iš tikrųjų jauti, kad gyveni savo valstybėje. Nes, jeigu tai suvoktum, nesityčiotum iš savo istorijos. Kaip nesityčioja prancūzai, žygiuodami pro Triumfo arką.

 

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder