Karantininiai absurdai
Karantininiai absurdai

Ponia Aldona ne iš tų, kurie visokiose ten technologijose nardo kaip žuvis vandenyje. Jos gyvenimo taisyklės seniai nusistovėjusios. Ir jai patogios.

Nei jai elektroninės bankininkystės reikia, nei naujausių mobiliųjų su šimtais programėlių, žingsnių skaičiuotojų, pranešimų, vajergau, pro šalį praėjo karūnuotasis.

Jai prireikė paprasčiausio, bet naujo beveik mokyklinio telefono. Mat senasis jau tiek nukaršo, kad po vieno dviejų pokalbių jau ir išsikrovė.

Pėdina ponia Aldona į savo operatoriaus būstinę pirkti naujo. "O ten sėdi panytėlė ir maloniai aiškina, kad naują telefoną aš galiu užsisakyti tik internetu. Jai sakau - nemoku. Ir klausiu, kodėl negaliu čia ir dabar nusipirkti. O ji man: "Mes saugom jūsų ir savo sveikatą. Tik internetu."

Pasijutau kaip apspjaudyta. Tai koks skirtumas - internetu užsisakytą telefono dėžutę perduos kurjeris ar ji savo rankytėmis? Kad jau taip saugo tą savo ir mano sveikatą, tai tas rankytes galėtų ir pasidezinfenkuoti. Tai kokio velnio ta panytėlė kiurkso kaukėta kontoroje? Taigi nuleistų grotas ir eitų namolio", - svarstė ponia Aldona.

Ir vėl blogai

Sniego, ak, duokit sniego. Kai davė, tai ir drėbtelėjo. Bet ne Klaipėdoje. Kažkur įgriuvo stogai nuo sniego naštos, kažkam pašvinko maisto atsargos, nes laidams sutrūkinėjus dingo elektra. Bet ne Klaipėdoje.

Pas mus vis dar pageidaujama sniego. Gal ir drėbtelės. Ir kodėl žmonėms vis blogai? Karšta, - klykiam, pageidaudami vėsos. Ateina šalčiai - svajojam apie Maldyvus. Ne, ne aš jokia išimtis. Irgi pasvajoju. Na, ne apie Maldyvus. Kur arčiau - apie Kanarus. O ten nubirbusi turbūt svajočiau, kaip greičiau namo parsirasti. Gyvenimas moko - brangink tai, ką turi. Ne, kur tau. Būtinai reikia, ko neturi. Taip ir išeina - vis blogai ir blogai.

Užtat pradžiugina humoro jausmo neprarandantieji. "Prisimenu, prie sovietų kasiau sniegą. Dabar vėl. Oi, ne už tokią Lietuvą kovojom!" - pašmaikštavo ponas Audrius.

Na, ir dar į temą ponas Romas: "Negaliu suprasti žmonių, kurie, iškritus sniegui, bėga pirkti kastuvų, lyjant - skėčio, apšerkšnijus automobilio langams - gremžtuko. Kur jie buvo užpernai, kai irgi snigo?

Ir tie visi ekspertų patarimai, perspėjimai dažniausiai dėstomi taip, tarsi žmogus vakar buvo numestas šioje planetoje. Ir nemoka nei bato užsirišti, nei užpakalio nusivalyti. Ar čia atėjo kažkokia vakar gimusiųjų karta, kuri nesiklausė tėvų patarimų, nes anie gi - praeito amžiaus atgyvenos.

Ir išvis nuo 9-10 metų namie ausinių iš ausų neišsitraukdavo. Ir tik pradėję savarankiškai gyventi lizinginiame bute atrado, kad sriubai išvirti reikia puodo. Ir dar šaukšto pamaišyti. O paskui tą puodą teks išmesti, nes jis nesiderina prie skandinaviško minimalizmo interjero, ir vėl pirkti naują.

Plastikinis automobilio langų gremžtukas šiaip jau susidrožia maždaug per dešimtmetį. Jeigu labai energingai brūžinsite, tai gal pavyks per 5 metus. Tai kaip jūs sugebate kasmet jų neturėti ir pirkti naujus?"

Iš tiesų, iš tiesų. Vis blogai ir blogai.

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(8 46) 38 52 97 darbo dienomis 10-13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]

Raktažodžiai
Sidebar placeholder