Tęsinys.
Pradžia - 2019 11 30
Tačiau visiškai be kiemų apsieiti buvo sunku. Reikėjo kur nors laikyti techniką, kai kuriuos krovinius, pagaliau keleiviai ir į miestą atvykę pirkliai turėjo kažkur pastatyti karietas, pririšti arklius. Vėliau dalis kiemų atsirado statant ir perstatant miestą po gaisrų, karų ir kitokių nelaimių. Tiesa, ir dabar jų nedaug ir tik retas yra išlaikęs savo pirmapradį vaizdą ir paskirtį.
Kiemai dar ne taip seniai mūsų gyvenime vaidino svarbų vaidmenį, ten tiesiog savaime susiformuodavo gyventojų bendrijos, augo vaikai, kiemas buvo kaimynų susitikimų ir bendravimo vieta. Dabar viso to nebeliko.
Bekiemiai miesto rajonai yra viena iš žmonių susvetimėjimo, uždarumo, vienatvės, vis labiau plintančios depresijos priežasčių.
Klaipėdos senamiestyje kiemų nedaug, tačiau užklydus į juos pamatysite tai, ko seniai nematėte.
Ypač baisu ten, kur nėra gyvybės, kur jau kelis dešimtmečius kiemų nugaros nėra jautusios kiemsargio šluotos, kur šiukšlės, krūmai, plytgaliai, kur draikosi plastmasės atliekos, kažkokie skudurai, lentgaliai ir dar velniai žino kas.
Visa tai ne kur nors tolimame priemiestyje ar gamybinėje zonoje, bet pačiame miesto centre!
Ir tai ne tik kiemai šalia apleistų pastatų. Ne geriau ir ten, kur gyvena žmonės.
Iki padorios tvarkos - kaip iki Marso: balos, šiukšlės, išdaužyta ir vėl dengta kiemo danga, grindinys, ant jo betonas, ant betono asfaltas, sukrypę, apšiurę, pašiauštais stogais sandėliukai, bala žino kam skirtos pašiūrės, nudrengtos sienos...
Žiūrėdamas į tą stulbinamą apsileidimą prisiminiau kažkada atsitiktinai per radiją išgirstą dainą. Atliko ją, regis, sovietmečiu populiarus dainininkas Stanislovas Rubinovas, o daina, jei neklystu, vadinosi "O plokštelė kieme".
Ten buvo tokie žodžiai - "O plokštelė kieme dar ilgai mums dainuos, su tavim išsiskirt visą naktį neduos".
Vyresnės kartos žmonės jos klausydamiesi tikriausiai įsivaizduodavo jaukiai apšviestą kiemą, skendintį žalumoje, dailius takelius, gėles, suoliukus ir visa kita, kas buvo būdinga to laikmečio kiemams.
Tokie buvo laikai, tokie buvo kiemai, taip gyveno mūsų tėvai ir seneliai.
Seniai taip buvo ir jau niekada taip nebebus, bet juk galimos ir kitos kiemų paskirtys: lauko kavinės, vyninės, kiemų teatrai, šokių aikštelės, vietos parodoms, žmonių susiėjimams... Sunku patikėti, kad pas mus gali taip būti. Bet juk kitur tik taip ir yra!
Kas buvo kad ir netolimame užsienyje, be abejo, pastebėjo, su kokia meile vietiniai gyventojai prižiūri kiemus. Gražu ne tik pažiūrėti, bet ir pasigėrėti sienomis lipančiais vijokliais, gėlėmis, jaukiais ir patogiais staleliais, krėslais, kur atsisėdęs po žaliuojančiu medžiu gali išgerti vyno taurę, kur vakarais skamba neįkyrios vietinių muzikantų atliekamos dainos.
Juk viskas taip paprasta ir nereikalauja didelių investicijų. Tačiau jų nėra, nes didelė dalis tų kiemų laukinio privatizavimo pradžioje buvo griebiami, nesvarbu, reikia ar nereikia.
Principas buvo vienas - pirk pigiau, parduok brangiau!
Neturintieji konkrečių planų, net neįsivaizduodami, ką ateityje reikės su tokiu turtu daryti, greitai nudegė nagus. Laikai keitėsi, bankrutavo bankai, keitėsi įstatymai, užgriuvo krizė ir migracija, tad taip viskas ir liko.
"Didieji privatizatoriai" kaip greitai atsirado, taip greitai ir dingo, o pastatai su prie jų prigludusiais kiemais atsidūrė savotiškoje aklavietėje - turtas yra, bet ką su juo daryti - neaišku, nes nėra pinigų, bankai kreditų neduoda, pasiskolinti iš kitur - jokių galimybių.
Viskas iro, eižėjo, nyko, aplinka kaskart atrodė vis bjauriau, vis nykiau, kol net žiūrėti į tą pusę niekas nebenorėjo Ir taip jau 30 metų!
Dabar galime tik įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų senamiestis, jei ant jo kūno nebūtų tokių žaizdų, nedarančių garbės nei pastatų turėtojams (liežuvis neapsiverčia vadinti juos šeimininkais), nei miesto valdžiai, nei gyventojams. Tačiau baisiausia tai, kad niekas dėl to nesuka sau galvos.
Miesto tėvai dejuoja, kad trūksta pinigų, nors, tiesą sakant, didesnė dalis to turto jiems nepriklauso.
Bet ir tai, kas priklauso, atrodo daugiau nei liūdnai.
Turto bankas vangiai skelbia aukcionus, kurie didelio susidomėjimo nesulaukia. Tada mažinamos pradinės kainos - ir vėl viskas iš naujo, tačiau rezultatas toks pat. Tik pastatai dar labiau griūna, o kiemai prie jų vis labiau primena kloakas.
Na, o fiziniai ir juridiniai asmenys kantriai laukia, kol viskas galutinai sugrius, o tada ant griuvenos pamatų ir viso kiemo bus galima pastatyti daugiaaukštį.
Kodėl ne, juk ploto yra. Tiesa, tada sukils "paveldo sergėtojai", bet tai nedidelė bėda - patriukšmaus, pašūkaus ir nurims.
Ar kas nors artimiausiu metu gali pasikeisti? Vargu, juk žmones reikia pratinti prie naujų, taip pat ir seniai užmirštų estetinių kriterijų, apie kuriuos dabar, žiūrėdamas į šiukšlėmis užverstus, piktžolėmis apžėlusius kiemus, gali tik pasvajoti.
Sakote galima? Tada pažvelkite į nuotraukas. Tai Klaipėdos senamiesčio kiemai. Ar tarp tokių šabakštynų, purvo ir šiukšlių gali kilti kokių nors kilnesnių minčių ar jausmų, ar gali iki paryčių, kaip mūsų seneliams, suktis patefono plokštelė ir neleisti išsiskirti įsimylėjėliams?
Žiūrėkite į jas ir pabandykite įsijausti: " „…O plokštelė kieme dar ilgai mums dainuos, išsiskirt visą naktį neduos...” Ar pavyko?
Rašyti komentarą