Kas pamils "Rybportą?"

Be abejonės, miesto strategai nėra patenkinti tokia situacija, kai du aukščiausio lygmens dokumentai, kurių aprėptis - tas pats Klaipėdos miestas, rengiami skirtingų užsakovų t. y. Savivaldybės ir Uosto direkcijos. Neišvengiamas antklodės tąsymas, nesusipratimai ir konfliktai. Deja, situacija nėra nauja - jau keletą dešimtmečių miestas pagrįstai kaltina uostą triukšmo ir taršos didėjimu, transporto plėtra į miestą, gyventojų poreikių ignoravimu ir t. t. Neatsilieka ir uosto vadovai, atsikirsdami, kad miestas ignoruoja uosto ir valstybės poreikius, kelia perteklinius reikalavimus taršai ir triukšmui riboti, varžo transporto srautus iš miesto keldamas nepamatuotus reikalavimus transporto mazgų ir gatvių įrengimui ir t. t., ir t. t.

Ir viena, ir kita pusė yra teisi - žiūrint, iš kurios pusės žiūrėsi. Miestiečiai nenori aukoti savo gerovės dėl ekonominių interesų. O uosto plėtra yra gyvybiškai svarbi valstybės ekonomikai.

Istorinės priežastys

Kodėl susidarė tokia situacija, nesunku suprasti pažvelgus į praeitį. Nuo XVIII a. antrosios pusės, kai Klaipėda iš miesto-tvirtovės palaipsniui virto prekybos ir medienos apdirbimo pramonės miestu, uosto sėkmė, jo plėtros prioritetas buvo nekvestionuojamas miesto interesas. Darbo vietos ir pinigai su uostu susijusiose srityse augino ir puošė miestą, didino jo svarbą ir statusą Prūsijos karalystėje, o vėliau - ir Vokietijos reiche.

Diskomforto sąvoka iki Pirmojo pasaulinio karo, žinoma, buvo suvokiama kitaip. Uostas, sutilpęs Dangės upėje, nei triukšmu, nei užterštumu ar kvapais dar netrikdė miestiečių. Net turtingiausieji iš jų statėsi namus prie upės. Kita vertus, iki garo mašinų paplitimo ir triukšmas, ir tarša tebuvo smulkmena, palyginus pavyzdžiui su iš gyvenamų namų kaminų virstančiais dūmais.

Tokia idilija tęsėsi neilgai. Pirmasis skambutis - Didysis gaisras, nusiaubęs miestą 1854 m. Kilo jis ne dėl karo ar neatsargiai kūrenamos krosnies, bet Vitės sandėliuose, t. y. uosto substruktūroje. Uostas tapo pavojingas. Karštligiškai imta reikalauti sandėlius iškelti iš miesto prie upės. Kita vertus, uostas, lentpjūvės, sankrovos aikštės jau kėlėsi į marių pakrantę, neleisdamos kilti įtampai tarp miesto ir uosto interesų.

Tarpukariu uosto įmonės galutinai įsitvirtino pamaryje. To meto Klaipėdos planuotojai plėtojo gyvenamąją statybą rytų, šiaurės ir šiek tiek mažiau pietų kryptimi. Buvo pradėtas kurti radialinis miestas, įsitenkantis (3-4 km) nuo Dangės žiočių nutolusiame pusapskritimyje. Paskutiniais ketvirtojo dešimtmečio metais atsirado ir nauji uosto plėtros planai, numatantys kurti naująjį uostą tuo metu pelkėtose teritorijose į pietus už miesto, išnaudojant šias teritorijas krovai ir įplaukų baseinams.

Po 1945 metų radikaliai buvo pakeistos ankstesnės urbanistinės idėjos. Atsisakyta plėtoti miestą į šiaurę ir rytus, visą milžinišką statybos mastą nukreipiant pietų kryptimi. Taip greta uosto įmonių, milžiniškoje teritorijoje už dabartinės Sausio 15-osios gatvės, išaugo ne tik pagrindiniai Klaipėdos gyvenami masyvai, bet ir įvairios įmonės.

Nesunku suprasti tokio radikalaus miesto urbanistinio morfotipo laužymo priežastis. Beprecedentis Klaipėdos gyventojų antplūdis iš Lietuvos ir visos SSSR pareikalavo milžiniškų statybos mastų. Uostas ir su juo susijusios įmonės tįso marių pakrante į pietus, o greta plytėjo lygi kaip stalas, neužstatyta, kad ir pelkėta, teritorija tarp dabartinių Paryžiaus Komunos g. ir Jūrininkų pr. Transporto ir inžinerinės infrastruktūros požiūriu racionaliausia, greičiausia ir pigiausia buvo pratęsti Tiltų gatvę į pietus (dab. - Taikos prospektas), pasinaudoti jau buvusia Smeltėje dabartine Minijos g. ir judėti su tipine gyvenamąja statyba Žardės link. Ta pati infrastruktūra, bent jau pradžioje, galėjo tarnauti ir uosto, ir pramonės įmonėms ir gyvenamiesiems kvartalams. Taip miestas iškeliavo į pietus ir pavirto linijiniu, ištįsusiu urbanistiniu dariniu.

Šiandieninių prioritetų požiūriu tokia strategija, kai labiausiai netinkamose teritorijose apgyvendinama didžioji dalis augančio miesto gyventojų, būtų nepriimtina. Bet sovietiniais laikais ne komfortiškos gyvenimo sąlygos, o galimybė gauti atskirą butą buvo didžiausia miestiečių svajonė. Ir šį to meto pagrindinį uždavinį beveik pavyko išspręsti.

Didžiulė problema

Šiandien prioritetai pasikeitė - miestiečiai svajoja įsigyti būstus miesto centre ar šiaurėje tarp Girulių miško ir Dangės slėnių. Gyvenimo komfortas ir būsto vieta tapo pagrindiniu prioritetu.

Suprantamos miesto politikų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas 60 proc. rinkėjų. Deja, nei Debreceno skverelis su daugybe suoliukų, nei niekaip neišdygstantis Sąjūdžio parkas, nei kitos pastangos gerinti pietinių gyvenamųjų rajonų kokybę negali konkuruoti su prasta geografine padėtimi ir pramonės-uosto įmonių kaimynyste. Pakanka pažvelgti į būsto kainų skirtumą Sulupės g. ir Dragūnų kvartale, kad tai suprastum.

Investicijos į gyvenamąją-komercinę statybą juda paskui poreikį, o poreikis nusisuko į šiaurę ir pūsti prieš vėją nepavyks. Tokiu būdu sovietinių laikų problemos išsprendimas tapo didžiule miesto problema, ir ją anksčiau ar vėliau teks spręsti radikaliai.

Norint įveikti tokio masto problemą reikalingos bent trys sąlygos - strategija, politinis ryžtas ir, žinoma, finansai. Deja, šiandien neturime nė vienos iš šių dedamųjų. Tačiau laikas, kai pradėti ruošti bendrieji planai, palankus naujoms idėjoms svarstyti. Tad keletas radikalių minčių nepakenks.

Strategija

Nusistovėjus geopolitinei situacijai ir lygiagrečiai stiprėjant izoliacionistinėms Rusijos tendencijoms Klaipėdos uosto svarba gali didėti. Tai didins jo patrauklumą ir atitinkamą plėtros poreikį. Neatmestinas čia ir Kinijos faktorius, tebesantis kol kas pirminės derybų stadijos. Neišvengiamas naujų teritorijų uostui reikalavimas vėl susidurs su miesto interesais.

Dar skaudesnis miestui būtų giliavandenio uosto dirbtinėje saloje priešais Melnragę įrengimas. Girulių miško naikinimas dėl infrastruktūros, geriausių gyvenimui ir poilsiui teritorijų praradimas - neišvengiamos šios idėjos realizacijos pasekmės. Ar yra kitas abipusiai priimtinas būdas problemai spręsti?

Pažvelkime į miesto teritorijas už Baltijos prospekto tarp Nemuno g. ir Taikos pr. Tai didelės, fragmentiškai, neefektyviais gyvenamaisiais namais užstatytos teritorijos su įsiterpusiomis uosto, pramonės ir transporto infrastruktūros įmonėmis. Užstatymo intensyvumas čia menkas, o vakarų vėjų poveikis gyvenimo kokybei didelis. O išvystyta inžinerinė ir transporto infrastruktūra, įmonių artumas daro šią milžinišką teritoriją labai patrauklią uostui plėtoti.

Panagrinėkime tik 35 ha teritoriją tarp Minijos, Kalnupės, Nemuno g. ir Baltijos pr. tęsinio. Vadinamajame "Rybporto" gyvenamajame rajone stovi apie 60 morališkai ir fiziškai pasenusių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų, kurie dar laukia milijoninių investicijų į renovaciją. Kvartalas, įspraustas tarp "Klaipėdos Smeltės" ir Centrinio Klaipėdos terminalo, iš esmės yra pasmerktas likti nepatraukliausiu Klaipėdos gyvenamuoju rajonu, bet tinkama uosto plėtrai teritorija. Ar užstatymo griovimas ir teritorijos uostui išlaisvinimas galėtų tapti miesto strateginiu siūlymu? Tokie radikalūs sprendimai dar nėra įprasti Lietuvoje, bet...

"Rybporto" gyventojų persikėlimas į komfortiškus šiaurinius ar rytinius miesto gyvenamuosius rajonus užtikrintų jiems geresnes gyvenimo sąlygas, sudarytų prielaidas normaliai uosto plėtrai, ir taip bent šioje miesto dalyje nuimtų įtampą tarp miesto ir uosto. Žinoma, iškyla kompensacijų už butus klausimas ir realūs žemės kaštai.

Finansavimas

Tai - antroji radikalių sprendimų sąlyga, kuri gali būti sprendžiama tik valstybės, uosto ar besiplečiančių uosto įmonių sąskaita.

Kokie būtų kompensavimo už gyvenamuosius pastatus kaštai, apytiksliai galime apskaičiuoti to paties "Rybporto" kvartalo pavyzdžiu. Apie 2 500 vidutinių butų plotas sudaro 125 000 kv. m. Vidutinė 1 kv. m ploto kaina naujame gyvenamajame name - 1 200 Eur. Tad bendri kompensavimo kaštai sudarytų 150 mln. eurų.

Žemės kaina yra 3-4 kartus aukštesnė nei vidutinė paklausių sklypų kaina. Tačiau įvertinus teritorijos patrauklumą uostui, išvystytą inžinerinę ir transporto infrastruktūrą, miesto ir valstybės interesą, tai tikrai bus pigiau negu įrengti teritorijas jūros, marių ar vandenvietės sąskaita. Kita vertus, miestas, perkeldamas plėtros kryptis į šiaurę ir rytus, užtikrintų geresnes gyvenimo sąlygas tūkstančiams gyventojų, pagyvintų statybos procesus ir galiausiai grįžtų į kompaktiško miesto atkūrimą.

Politinis ryžtas ir valia

Praėjusiųjų metų pabaigoje UAB "SWECO Lietuva" architektai pristatė galimos Klaipėdos miesto plėtros prioritetų alternatyvas. Buvo siūlomos dvi miesto finansų ir administracinių pastangų sklaidos kryptys.

Viena - išskaidanti pastangas ir lėšas vienodai tiek centrinėje miesto dalyje, tiek periferijoje. Antra - sukoncentruojant pastangas centriniame miesto branduolyje.

Karštos diskusijos metu nuomonės išsiskyrė. Viena susirinkusiųjų dalis teigė, kad būtina sutelkti pastangas miesto branduoliui (3 km spinduliu nuo Dangės žiočių) vystyti. Būtent čia vis dar ateina investicijos gyvenamajai ir komercinei statybai, todėl reikia palaikyti šį procesą. Kita dalis, pirmiausia politikai, linkę išskaidyti pastangas visoms teritorijoms ir pirmiausia pietiniams kvartalams, kur gyvena pusė Klaipėdos rinkėjų.

Pašnekesys parodė, kad politinės valios ir ryžto klausimas, palaikant vieną ar kitą strategiją, bus bene svarbiausias iš esmės sprendžiant problemas. Jeigu bus gyvenama nuo rinkimų iki rikimų, jokie ilgalaikiai sprendimai nebus priimti, ir dešimtmečiais vis lopysime jau senai išdriskusį miesto kūną.

Kita vertus, jeigu miesto politikai ir Savivaldybės administracija ras savyje jėgų ir ryžto žvelgti bent į dvidešimties metų perspektyvą, bus sukurti ir suderinti ambicingi miesto ir uosto plėtros planai. Gal tada galėsime pasakyti įgaliems investuotojams - taip, miestas gali pasiūlyti ir 30, ir 100 ha savo teritorijos vietose, kurios tinkamos uostui. Tai vietos, kuriose miestiečiams nėra gera gyventi, ir iš kurių jie sutiktų persikelti už priimtiną kainą.