Kodėl mes nebemylime Gintaro Einikio?

Komentaras

O juk taip mylėjome! Kai augalotas, simpatiškas šviesiaplaukis atletas kartu su kitais Lietuvos vyrais  
skynė pergalės mūsų šaliai pačiose didžiausiose pasaulio krepšinio arenose, mes juo žavėjomės, šlovinome. Jis buvo daugelio geidžiamas svečias ar bent pašnekovas. Kur tie žmonės, šlovintojai, yra šiandien?

Šiandien vieni lietuviai su pasimėgavimu viešai linksniuoja sportininko karjerą baigusio Gintaro nuodėmes, kiti su dideliu malonumu skaito, stebi tuos linksnius. Tikiuosi, kad nesu vienintelis, kuris šlykštisi knaisiojimusi tautos didvyrio kryčiuose.

Man tiesiog yra gėda. Keistas šis jausmas: regis, ne Gintaras, o aš pats susipainiojau gyvenime ir, tarsi keršydamas mane atstūmusiai visuomenei, krečiu piktas išdaigas.

Avarijos, girtas už vairo, narkotikai, paaugliškai naivūs chuliganiški išpuoliai, prarandamas sūriu prakaitu ir sportinėmis traumomis uždirbtas turtas, beprasmis laikas naktiniuose baruose. Kodėl?

Galbūt vienatvė.

Ši žiauri, įkyri baidyklė ypač pavojinga tiems, kurie nuo paauglystės buvo apsupti dėmesio, aplodismentų ir, pasirodo, tik tariamos meilės. "Kai įkrisiu aš į balą, nepaduok man rankos", - makaulėje malasi įkyri studentiškų laikų dainelė. Gal buvusiam didžiam sportininkui mūsų ranka nemiela, o gal mes nemokame, nesame išmokyti ją paduoti?

Rytoj prasideda olimpiada.

Tikiuosi, Gintarai, kad stebėdamas, kaip negailėdami jėgų sporto arenose kaunasi buvę bičiuliai, sukaupsi jėgų pakilti. Nepažįstu Tavęs asmeniškai, tačiau tikiu, jog rasi prasmę gyventi ir kurti prasmingus darbus nedraugiška tapusioje aplinkoje. Tai nėra lengva, bet juk Tu esi labai stiprus!

Rytoj prasideda olimpiada.

Mes laukiame jos, mes meldžiame pergalių, esame pasiryžę šlovinti, ant rankų nešioti naujus didvyrius. Iki tol, kol jie suklups. Po to be gailesčio šveisime juos užmarštin. Ir dar kojom paspardysim. Mes esame žiaurūs.

Tačiau puošiame savo automobilius Lietuvos vėliavomis. Tatai, regis, turėtų džiuginti valstybės kūrėjus ir tarnus - nuostabus patriotizmo protrūkis. Mes mylime savo šalį. Ir ją garsinančius sportininkus. Bent jau iki tol, kol anie sportuoja.

Bet kur tau!

Klausausi šią savaitę viešų vieno jauno valdininko postringavimų apie šį nuostabų reiškinį ir savo ausimis netikiu. Pasirodo, klerkams nepatinka, kad žmonės savo mašinas puošia ne nustatyto standarto vėliavomis. Jie yra visu rimtumu nusiteikę bausti tuos, kurie tokį "niekalą" pardavinėja.

Tos vėliavėlės esą turi būti iš gero audinio, teisingų spalvų ir tinkamais siūlais apsiūtos.

Sutinku, kad geriau būtų, jei visos vėliavėlės būtų pagamintos pagal nepriekaištingą etaloną. Tačiau su tokiais gąsdinimais galima tautai visiškai atmušti norą didžiuotis savo valstybe, jos vėliava.

Jeigu jau valstybei taip yra svarbu, kad tautinė trispalvė vėliava atitiktų visus heraldikos kanonus, tai kodėl, po perkūnais, ji pati negamina jų, nedotuoja gamybos ir nepadovanoja kiekvienam Lietuvos piliečiui? Kodėl tuomet prie begalybės valdiškų kontorų kabo nušiurusios Lietuvos vėliavos?

Įtariu, kad kitas biurokratų žingsnis bus baudos marškinėlius ir kitokius drabužius su valstybine atributika gaminančioms įmonėms. Kodėl niekadėjai nenutaikė spalvų, siūleliu ne tokiu Vytį ar trispalvę apsiuvo? O čia dar Klaipėdos aludariai ant tos vėliavėlės savo firminį ženklą užritino...

Ar ne paprasčiau būtų žmones, ant automobilių prisikabinusius netinkamo standarto Lietuvos vėliavėles, išbuožinti ir ištremti bent jau iki Zarasų?

Argi ne taip mes ištrėmėme Gintarą Einikį iš savo šlovinamųjų olimpo ir dabar mėgaujamės jo nuodėmėmis. Ir dabar nebemylim tiek jo, tiek Lietuvos.

Rytoj prasideda olimpiada.

Tavo, Gintarai, didžioji olimpiada dar ateityje. Patikėk.

Rytoj prasideda olimpiada, mes laukiame jos, mes meldžiame pergalių, esame pasiryžę šlovinti, ant rankų nešioti naujus didvyrius. Iki tol, kol jie suklups. Po to be gailesčio šveisime juos užmarštin. Ir dar kojom paspardysim. Mes esame žiaurūs.

Artūras ŠULCAS