Kodėl mums reiktų vėlei įtikėti senuoju Perkūnu?

Kodėl mums reiktų vėlei įtikėti senuoju Perkūnu?

Dar tik nesenai – birželio 24 d. atšventėme vieną didžiausių vasaros švenčių Jonines. Joninės, dar vadinamos Rasomis, kurias vis daugiau lietuvių mini kaip saulėgrąžos metą ir sveikindami Jonus bei Janinas renkasi ne užstalės dainas, o senas lietuvių apeigas: žolelių rinkimą, šuolius per degantį laužą arba maudynes ryto rasoje.

Kaip šios protėvių tradicijos dera su krikščionybe? Ar senasis baltiškasis paveldas praturtina šiuolaikinio lietuvio dvasinį pasaulį? Kokia senosios lietuvių religijos vieta mūsų gyvenime? Šie ir panašūs klausimai dabar vis dažniau neramina ne tik senojo lietuvių tikėjimo entuziastus, bet ir dažną tautiškai susipratusį tautietį.

Kalbant apie dabartinius laikus, svarbu suprasti, jog pagonybės arba tiksliau senosios lietuvių religijos atgimimo sąjūdis nėra naujas reiškinys, kaip dažnai bando pateikti jo oponentai, jis prasidėjo dar giliam sovietmetyje ir kilo ir „Romuvos Sąjūdžio“. Be to, nereikia pamiršti, jog dar gerokai prieš tai – Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus laikais visas mūsų tautinis atgimimas buvo paremtas pagonybės apologija. Rimtų bandymų atgaivinti pagonybę buvo ir vadinamaisiais Smetonos laikais. Taigi šiandieninis judėjimas - tai ne šiaip sau tuščioje vietoje atsiradęs fenomenas. Remiantis įstatymu, jeigu judėjimo gyvavimo istorija siekia ne mažiau 25 metus, jo pasekėjai turi visišką teisę siekti būti pripažinti tradicine bendruomene. Taigi šiuo požiūriu lietuviškos pagonybės judėjimas turi teisę išlikti ir gyvuoti toliau.

Be to, nėra abejonių, jog senasis lietuvių tikėjimas kur kas labiau atsiremia į mūsų kultūros tradicijas nei kai kurios dabar naujai ateinančios religijos ar sektos. Šios tikėjimo ištakos slypi tūkstantmečių gelmėse, kurios išliko ir atėjus krikščionybei. Senovės lietuvių religija pasižymėjo vientisa pasaulėžiūra, kurioje nebuvo skirstymo į religiją ir kultūrą. Todėl tik prasidėjus kariniam konfliktui su atėjūnais iš krikščioniškų kraštų, lietuviams teko, kaip atsaką, savo kultūrą įforminti kaip religiją. XIV amžiaus pabaigoje valdovams senąją religiją uždraudus paprastų žmonių gyvenime šis lietuvių tikėjimas išliko. Jį išmušti buvo sunkiau, nei tikėjosi krikščionybę „skelbę” šarvuoti riteriai, o vėliau, misionieriai – sugriovus aukurus, užgesinus šventą ugnį, išvaikius žynius, religinė tradicija nesibaigė. Dabartiniai procesai tėra tolesnė logiška šios tradicijos tąsa.

Dažnas senojo tikėjimo pripažinimo tradicine bendruomene oponentų argumentas yra tas, kad Baltų pagonybė nebuvo rašytinė arba vadinamoji „knygos“ religija, todėl esą neturima pakankamai žinių, kaip tada žiloje senovėje viskas atrodė, kokios apeigos buvo vykdomos ar kokių religinių papročių laikėsi žmonės. Tiesa - iki Gedimino laikų Lietuva buvo kitos kultūros šalis, tai buvo ne rašto, o žodžio civilizacija. Tačiau ši civilizacija buvo vieninga, turėjo gerų ryšio priemonių, buvo pasklidus penkis kartus didesnėje teritorijoje nei dabartinė Latvija ir Lietuva kartu sudėjus – juk daugiau nei poros tūkstančių kilometrų spinduliu regime tuos pačius arba tos pačios kilmės vandenvardžius, vietovardžius. Be to, nereikia pamiršti, jog didieji pasaulio, taip pat indoeuropietiškos kultūros kūriniai – senovės indų epas Mahabharata ir Vedos – taip pat žodinės kultūros dalis.

Daugybę pagoniškos kultūros pėdsakų yra išlikę svarbiausiame kiekvienos tautos padarge – kalboje. O lietuvių kalba labiausiai iš visų gyvųjų europietiškų kalbų išsaugojo senosios indoeuropiečių prokalbės pagrindus. Dar vokiečių filosofas Imanuelis Kantas rašė, kad Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, padėsiantis įspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles. Mūsu kalboje taip turtingoje pasakomis, sakmėmis, patarlėmis galima įžvelgti viską – nuo religijos ir pasaulio suvokimo iki sudėtingiausių estetikos subtilybių. O kur dar lietuvių liaudies dainos, juk senoji lietuvių civilizacija, tai dainų civilizacija. Ji nesugriuvo ir atėjus kriščionišjąjai tradicijai, o jos (dainos) išlaikė senosios religijos tradicijas ir civilizacijos esmę. Motinos perduodavo dukroms ne tik audinių, juostų raštus, bet ir dainas. Iki šiol šiose dainose beveik nėra jokių krikščionybės elementų. Šiuo aspektu mes Europoje tikrai išskirtiniai. Pavyzdžiui, net ir tokioje savas tradicijas gerbiančioje šalyje, kaip Danija, kur 1617 metais buvo įvestas visuotinis raštingumas, nė su žiburiu nerasi XIX amžiaus liaudies dainų. Tautos folkloru pas juos vadinamos senosios liuteroniškos dainos, bet net ir jų dabar jau beveik niekas nebegieda.

Kitas labai svarbus senojo lietuvių tikėjimo reikšmingumo rodiklis yra jo ryšys su krikščionybe. Kadangi sunaikinti senojo tikėjimo, slypinčio liaudies papročiuose ir folklore, nesisekė, krikščionybės idėjoms ir simboliams teko derintis prie vietos tradicijų. Pavyzdžiui, net ir kryžių statymas buvo ikikrikščioniškos medinių paminklų statymo tradicijos pratęsimas. Kodėl, praėjus jau daugeliui amžių po krikšto, Lietuvoje kryžius pasirodo su pagonišku simboliu saulute? Lietuviškoje krikščioniškoje tradicijoje taip mėgiamas rūpintojėlis taip pat atėjo iš senųjų laikų. Taigi mūsų lietuviškas tapatumas yra daugybės skirtingų veiksnių rezultatas. Tai ir tam tikra istorinė patirtis, krikščioniškosios vertybės, tačiau kartu ir baltiškosios, pagoniškosios šaknys. Lietuvio tautiniame charakteryje šie dalykai jau senai susigyvenę, todėl tradicinės religinės bendruomenės statuso suteikimas senąjai lietuvių religijai turėtų būt toks pat suprantamas ir natūralus, kaip ir jo turėjimas krikščioniškąjai.

Panašu, jog tapę Europos Sąjungos (ES) nariais mes ne tik vis labiau priimame tenykščius standartus; dažnoje ES valstybėje protėvių senųjų religijų pėdsakų nerasi net su žiburiu ir tai nenuostabu turint omeny, jog krikščionybė ten buvo įvesta daugelį šimtmečių ankščiau nei Lietuvoje. Šioje vietoje, mes esame tikrai kitokie, išskirtiniai ir šiuo savo išskirtinumu turėtume didžiuotis. Deja, mūsų šalyje sava ir artima dažnai pasidaro, arba tiksliau paverčiama, tolimu ir atgrasiu. Tiesą sakant vis dažniau pagalvoju, jog Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje dabartinio ES prezidento Hermano van Rompėjaus raginimai „išmesti savo nacionalinius simbolius į šiukšlyną“ susilaukia „sėkmingo“ pritaikymo. Lieka tik dirbti ir tikėtis, jog tai kada nors pasikeis ir mes suprasime, jog tik savo išskirtinumu ir savitumu, o ne „beždžioniavimu“ ir mėgdžiojimu galime būti įdomus, tiek patys sau, tiek kitiems.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder