Politinis lyderis turi būti ne tik daug dirbantis, bet ir aiškiai matomas, tarsi šviesulys sunkiais laikais. Lietuvoje, deja, niekas nešviečia. Net premjerė Ingrida Šimonytė, sugebėjusi susikurti lyderės įvaizdį, tūno šešėlyje.
Kurti įvaizdį sekėsi puikiai. I.Šimonytė pasirodė visuomenei konkretumą ir faktus mėgstančia, į dejones ir tuščias deklaracijas nelinkusia asmenybe. Dar pasiramstė Šveiko sąmoju ir „Metallica" kietumu.
Kaip pasakytų kitas politikas, vaizdelis gavosi gražus, bet štai kandidatė tapo premjere, sunkūs laikai nepraėjo ir tapo dar sunkesniais, ir kur dabar jos lyderystė? Premjerės beveik nesimato, ji slepiasi už kitų Vyriausybės narių.
Jei lyderystė yra, jos irgi nesimato, ji kažkur giliai šešėlyje. Premjerės gerbėjai galbūt pasakytų, kad ji intensyviai dirba, nešvaisto laiko kalboms. Gerbėjams galima pasakyti, jog dabar to neužtenka, kritiniu metu premjerė negali būti tik pilkoji kardinolė, iš kabineto tyliai tampanti virvutes.
O dar galima pasvarstyti, kad premjerė visai nenori būti matoma. Ji nenori būti siejama su karantinu ir draudimais, nes tai pakenks reitingams.
Kad jau taip, į priekį stumiami ministrai. Sveikatos apsaugos ministrui ar vidaus reikalų ministrei aukšti reitingai bet kuriuo atveju „negresia", tai tegul būna matomi ir kartoja įgrisusias frazes apie „truputį" sumažėjusius skaičius ir būtinybę neatsipalaiduoti. Tauta pasispjaudys, ministrai paprakaituos, o premjerė saugiai pasėdės šešėlyje.
Ankstesnei valdžiai tokia taktika irgi buvo nesvetima, todėl TV ekranuose nuolat vaidenosi Aurelijus Veryga. Tačiau A.Veryga bent jau sugebėdavo nusišypsoti, o dabar ekranus okupavusi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė savo rūškanu veidu tik stumia žmones į vis gilesnę depresiją.
Jos pasirodymus turėtų kritiškai įvertinti psichologai, nes tamsos ir karantino laikais žmonėms ir šiaip nelengva. Jei dabartinė valdžia nepakeis plokštelės, sulauksime, kad piliečiai A.Verygą minės su nostalgija. Kas galėjo pagalvoti?
Rašyti komentarą