Kodėl privatizacija Lietuvoje - keiksmažodis?

Savaitės komentaras

Ar kur nors pokomunistinėje Rytų Europoje, juolab - visoje Europos Sąjungoje, dar rasime tokią šalį, kurioje taip pat, kaip Lietuvoje buvo sukompromituotas privatizavimo procesas?

Ir ne tik dėl to, kad reto stambaus pramonės ar infrastruktūros objekto pardavimas arba perdavimas į privačias rankas Lietuvoje baigėsi be skandalų, įtarinėjimų ar net vėlesnio baudžiamojo persekiojimo.

Šią savaitę didžiulę vinį į privataus visuomenei svarbių objektų valdymo reputacijos karsto dangtį įkalė Klaipėdos mero pavaduotojas Vidmantas Plečkaitis.

Savivaldybių asociacijai aptariant neišvengiamą šilumos kainų kilimą šalies miestų gyventojams šį rudenį, uostamiesčio vicemeras suabejojo Lietuvos šilumos ūkių privatizavimo tikslingumu. Anot V. Plečkaičio, Klaipėdoje, kur šilumą gyventojams tiekiančią AB "Klaipėdos energija" tebevaldo Savivaldybė, kainos už šildymą turėtų didėti mažiau ir lėčiau nei ten, kur šilumos tiekimo įmonės yra privačių bendrovių rankose.

Klaipėdos vicemeras iš dalies teisus. Vargu, ar būtina privatizuoti bet kokią įmonę ar bendrovę, jeigu jos ir valdiškomis rankomis reguliuojamos skaidriai, o tų įmonių teikiamos parduodamos paslaugos gyventojams yra pigesnės. Problema yra ta, kad paskutinis teiginys, nors formaliai - labai gražus ir logiškas - truputį prieštarauja rinkos ekonomikos principams.

Reikalas tas, kad šiluma gyventojams kainuoja tiek, kiek ji iš tiesų kainuoja. Tai - anaiptol ne koks žodžių žaismas. Šildymo kainos stuburas - jos savikaina, priklausanti nuo žaliavų kainos, išplėtotos infrastruktūros (kuo didesnis miestas - tuo energijos tiekimo savikaina gali būti mažesnė), modernizavimo, valdymo efektyvumo ir t.t.

Šildymo savikaina, suprantama, neišvengiamai auga, kylant energijos išteklių kainoms pasaulio rinkose. Šiek tiek pristabdyti tokią dinamiką iš dalies galėtų tiekimo alternatyvūs naftos ar dujų tiekimo šaltiniai. Kaip, pavyzdžiui, Gruzijoje. Ne vieną žiemą buvę priklausomi nuo rusų "fokusų", gruzinai šiandien turi alternatyvų dujų ir elektros energijos tiekimo kanalą pas pietinius kaimynus ir, tarkime, gamtines dujas gali pirkti po 110 dolerių. Už tokią kainą jiems dujas priversti parduoti ir rusai. Mes po metų, kitų mokėsime 200. Ir už šį pabrangimą greičiausiai sumokės tik galutiniai vartotojai. Kaip mokėjo ir iki šiol: ir gerais, ir blogais laikais.

Jeigu Savivaldybė ar kuri kita valdiška institucija gali tik ribotai paveikti visus šiuos faktorius arba daryti įtakos negali visiškai, ji paprastai konkurso būdu ieško, ar yra galinčių tas paslaugas tiekti pigiau. Kraštutiniu atveju, tam tikras kainas ima dotuoti. Tačiau dotacija anaiptol nereiškia, kad paslaugų rinkos kaina sumažėja.

Tikslas - komunalinių paslaugų kainas padaryti kaip galima prieinamesnes gyventojams - šiuo konkrečiu atveju taip pat yra vadinamas visuomenės interesu. Regis, ir Klaipėdos vicemero iškeltas klausimas dėl šilumos ūkių valdymo turi turėti šią potekstę. Ar Lietuvos miestų komunaliniuose ūkiuose per paskutiniuosius 5-7 metus įvykę valdymo pasikeitimai atitinka visuomenės interesus?

Šilumos tiekimas - specifinė ūkio sritis, kurioje beveik negalima tikėtis, kad kainas čia gali reguliuoti rinkos ūkyje įprasta konkurencinė aplinka. Visų pirma - dėl sovietmečio paveldo: labai neekonomiškų centralizuotų tiekimo tinklų. Dėl to savivaldybių vaidmuo, siekiant balanso, kad šildymo kainos būtų pakeliamos gyventojams, tiekėjai (nesvarbu - valdiški ar privatūs) gautų normalų, tačiau protu suvokiamo dydžio pelną, ir būtų įsukti patikimi "saugikliai", saugantys vartotojus nuo gamintojų savivalės, yra lemiamas.

Problema yra ta, kad tokio balanso Lietuvoje ieškoti nėra madinga. Arba galutinių vartotojų interesai, kaip taisyklė, atsiduria paskutinėje vietoje. Kalbant apie šilumos ūkio reformas - tikriausiai nuo pat 2000 metų. Tada ne tik šalies savivaldybės, tačiau net Seimas buvo skilęs į keturias aiškiai išsiskiriančias dalis (tais laikais seimūnai galėjo būti ir savivaldybių tarybų nariais).

Vieni stūmė idėją perduoti šilumos ūkį vienai Prancūzijos bendrovei. Kiti nėrėsi iš kailio, kad komunalinės energetikos įmonių atitektų prancūzų konkurentams - švedams. Treti, nors verkė žiniasklaidoje apie "parduodamą nacionalinį turtą", tačiau iš tiesų atstovavo vietiniams veikėjams, iš kurių daugeliui magėjo tą turtą tiesiog "prichvatizuoti". Kaip ir daugelį patrauklių Lietuvos ūkio objektų iki tol. Mūšis buvo nuožmus. Juk muštasi dėl didelių pinigų.

Nereikia daug aiškinti, kad apie šilumos ūkio efektyvumą, modernizavimą ir efektyvų valdymą anuomet galvojo absoliuti politikų mažuma. Galima sakyti, kad Klaipėdos vicemeras šią savaitę kalbėjo apie ilgalaikes pasekmes, kurių greitai neištaisysi. Tačiau štai kur paradoksas - mechanizmai, paremti vartotojų ir gamintojų interesų balansu, įvairiomis nuosavybės formomis ir sėkmingai veikiantys civilizuotame pasaulyje, Lietuvoje - nė iš vietos.

Ar tai vadintina balansu? Perleisdama šilumos ūkius vietos valdžia Lietuvoje dažnai tiesiog atsikrato galvos skausmo, kai kada - gauna šiek tiek "greitų" pinigų, neįsipareigoję investuotojai neskuba tiekimo tinklų modernizuoti ir natūraliai siekia kuo greičiau atsiimti įmerktus pinigus bei siekti pelno. O už viską galų gale sumoka vartotojai...

"Perleisdama šilumos ūkius vietos valdžia Lietuvoje dažnai tiesiog atsikrato galvos skausmo, kai kada gauna šiek tiek "greitų" pinigų, o už viską galų gale sumoka vartotojai..."

"Mechanizmai, paremti vartotojų ir gamintojų interesų balansu, įvairiomis nuosavybės formomis ir sėkmingai veikiantys civilizuotame pasaulyje, Lietuvoje - nė iš vietos"